Aš supratau, jog belieka priimti visa kaip yra.
Ir tuomet – kad ir kaip atrodytų keista – aš pasijutau laimingas.
Tada atsivėrė mano siela, kurią aš radau savo gelmėje…
(kun. Česlovas Kavaliauskas)
Mintys:
Evangelija turi absoliučią tiesą ir jos žodžiai niekuomet nepasikeis.
Evangelijoje duota visa filosofija ir visa žmogui įmanoma išmintis, – ne kaip galimybė, bet kaip egzistencija.
Krikščionybė yra apsisprendimas už Kristų.
Krikščionis tiki, kad kiekviena meilė Žemėje – tai gyvas nurodymas į galutinį meilės išsipildymą Kristuje.
Mūsų egzistencija – tai šaukimasis kito tu.
Asmenį nemirtingą padaro pats Dievas, pasirinkdamas žmogų savo dialogo partneriu.
Per meilę atveriama kitam žmogui gyvenimo erdvė.
Žmogaus menkystę ir nevertumą užpildė savimi Jėzus.
Mes turime galvoti ne kas mes esame, o kuo turime būti. Turime būti – gerais Dievo partneriais.
Biblija visuomet už mus didesnė.
Jėzus atėjo pas mus kaip Išganytojas, o mes per savo ryšius su kitais žmonėmis daugiau ar mažiau dalyvaujame išganymo procese.
Gyvenimas duotas, kad subręstume amžinybei.
Mirtis tėra egzaminas, bet jokiu būdu ne pabaiga.
Negalima lengva ranka teisti žmogaus, negalima brautis į asmens paslaptį.
Ateitis yra pagrindas, dėl kurio įvyko visa, kas įvyko praeityje.
Transcendentinis dvasinių vertybių pobūdis liudija, kad tai, kas yra tiesa, gėris, šventumas, sąžinės sprendimai, nors jie vyksta čia, žemėje, bet galioja ir už mirties ribų.
Siela, tai nemirtingas dieviškas žmogaus pradas, uždarytas kūne, tarsi karste.
Ir knygos raštas, ir kiekviena raidė yra aiškiai materealūs, tačiau už jų, be jokios abejonės, slypi dvasia.
Jeigu mes mėginsime savo nežinojimą papildyti Šventojo Rašto tiesomis, mums atsivers daugelis nuostabių dalykų, kurių pažinimą dažnai trukdė… racionalistinė teologija.
Turėti dvasinę sielą reiškia būti esybe, kuri Dievo pašaukta vesti amžiną dialogą ir todėl sugeba Dievą pažinti ir jam atsakyti.
Pasaulis bus tobulas tuomet, kai žmonės bus „pakilę“ iki dangaus galimybės.
Dievas per daug didis, per daug kilnus, kad norėtų ką nors pasmerkti.
Jei priimsime Jėzaus žodžius kaip jo testamentą, jei gyvensime jo žodžiais, jie bus tarsi sakramentas.
Kiekvienas Jėzaus žodis slepia gyvojo vandenas versmę, trykštančią į amžinąjį gyvenimą.
Šv. Mišios pirmiausia turėtų būti susitikimas su Kristumi ir po to jėgų sukaupimas kasdienybėje gyventi su Kristumi.
Jei norite teisingai suvokti šv. Mišių prasmę, privalote įsigyventi į Jėzaus Paskutinės vakarienės – atsisveikinimo su artimaisiais bičiuliais – slėpinį.
