CITATA.
PRO LYDAS MŪRUS PRAVAŽIUOJANT
Nesuprantu tų lietuvių,
Katrie lizdų tik gadina,
Kitų ieška sau liežiuvių,
O saviškį kojams mina!
Nėr tėvynės be liežiuvia,
Kiekviens šitų gal suprasti:
Atimk kalbų nuo lietuvia,
Tai Lietuvos jau ir nesti.
Šneku kraštas tiktai gyvas,
Kaip tas kūnas dvasiu sava;
Kaip tas ūkis yr valyvas,
Kur Lietuva meilį gava!
Gimžauskas S. Lietuvos bicziulis.- V., 1996.
BIOGRAFIJA. Gimžauskas Silvestras gimė 1845 m. spalio 13 d. Užnerio apskrityje, Linkmenų parapijos ir valsčiaus Kirdeikių kaime (dabar Utenos apskr.) – mirė 1897 m. spalio 27 d. Varšuvoje – kanauninkas, Žiežmarių vikaras, poetas, švietėjas, kalbinės, etnografinės ir archeologinės medžiagos rinkėjas, vertėjas, publicistas.
Septynmetis Silvestras ėmė lankyti parapinę mokyklą Linkmenyse, o 1857 m. įstojo į Švenčionių gimnaziją. 1860 m. jis perėjo į Daugpilio realinę gimnaziją ir baigė visą kursą – šešias klases. 1862 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1863 m., prasidėjus sukilimui, išvyko iš Vilniaus. 1876 m. spalio 11 d. Gimžauskas įšventintas į kunigus, o po metų – 1877 m. rugsėjo 3 d. išsiųstas į Sankt-Peterburgo dvasinę akademiją. 1878 m. birželio 17 d. Vilniaus vyskupijos kurija paskyrė Gimžauską vikaru į Želudoką, nedidelį dabartinės Gudijos miestelį, kuriame XIX a. antroje pusėje dar nemažai žmonių kalbėjo lietuviškai. Vos po pusmečio, 1879 m. vasario 4 d., poetas perkeliamas vikaru į Žiežmarius. Atsidūręs arčiau pažįstamų vietų, pasitaisius sveikatai, Gimžauskas kibo į darbą ir pareikalavo, kad lenkėjančioje parapijoje bent kas antrą sekmadienį būtų sakomi lietuviški pamokslai, pradėjo mokyti lietuviškų poterių. Jo pastangomis Žiežmariuose išsiplėtė nuo 1866 m. ten veikusi draudžiamosios spaudos platinimo bazė, iš kurios lietuviškos knygos sklisdavusios po Trakų ir Švenčionių paskritis. 1883 m. gegužės 14 d. Gimžauskas paskirtas Kietaviškių klebonu, 1884 m. birželio 18 d. – Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. 1891 m. birželį Gimžauskui suteiktas garbės kanauninko titulas. 1893 m. vasario viduryje išvažiavo vikarauti į Giedraičius. 1893 m. gruodžio 14 d. Gimžauskas buvo paskirtas altarista į Bagaslaviškį. 1897 m. vasarą poetas susirgo akmenlige ir išvyko gydytis į Varšuvą. Ten ir mirė spalio 27 d. miesto Kūdikėlio Jėzaus ligoninėje. Poeto gimtasis namas perkeltas į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Jo vietoje žmonės pasodino ąžuoliuką, o 1988-aisiais greta pastatytas medžio drožėjo darbo paminklas.
KŪRYBA. 1890 m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą JAV, kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti. Darbo Žiežmariuose ir Vidiškėse metai reikšmingiausi jo kaip rašytojo biografijoje: 1879 m. pasirodė antrasis poeto leidinys – „Ant Nauju Metu Lietuvai dovaniale“, 1881 m. – „Lietuvos Bičiuolis“. Svarbiausių, poeto vardą Gimžauskui pelniusių posmų idėja – gimtosios lietuvių kalbos aukštinimas.
ŠALTINIAI
https://lt.wikipedia.org/wiki/Silvestras_Gim%C5%BEauskas
http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Gim%C5%BEauskas_Silvestras
http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/12/29/fondasa_08.html
http://www.spaudos.lt/Knygnesiai/Silvestras_Gimzauskas.htm
„Aušros“ 40 m. sukaktuvėse. 1883-1923. – Richmond, Philadelphia, [1923]. – P. 29, 30;
Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. – Vilnius: „Diemedžio leidykla“, 2004. – P. 147-148;
Rašytojo nekrologas // Tėvynės sargas. – 1898, Nr. 5/6, p. 36;
Subačius, Paulius. Įvadas // Silvestras Gimžauskas. Lietuvos bicziulis / parengė Paulius Subačius. Vilnius: Aidai, 1996, p. 11, 12, 13, 18, 21, 22, 37, 39, 42, 43, 44, 45.