Naujausioje parodoje „Laiko laiškai” autorė savo kūrinius regi tarsi laiškus, kurių rašymas neribojamas laiko ir erdvės kategorijų.
Kaunietė menininkė nuo 2008 m. dalyvauja pleneruose, grupinėse ir autorinėse parodose Lietuvoje, o nuo 2015 m. kuria bei eksponuoja savo darbus ir tarptautinėje meno arenoje. Kūrėjos darbai pasklidę po Ukrainą, Latviją, Lenkiją, Vokietiją, Švediją, Daniją, Didžiąją Britaniją.
Lengva, plastiška menininkės tapyba žavi savo jautrumu spalvai, šviesai, kintančiomis, efemeriškomis formomis, skaidria, meditatyvia temų traktuote. Dažname paveiksle aptinkamas pūko motyvas įprasminamas kaip laiškanešys, keliaujantis pas buvusius, esamus ar dar tik būsimus žmones mūsų gyvenime. Viename paveiksle pienės pūkas vaizduojamas tarsi kosmosas: čia žiedsostis – Saulė, aplink kurią muilo burbulų pavidalais sukasi planetos. Pasaulis yra trapus, bet tas trapumas ir yra tikrasis jo grožis. O kas geriau gali išreikšti šią gležną laikinumo estetiką, jei ne tuoj vėjo nupūsimas pienės pūkas ar subliūkšiantis muilo burbulas, kurių gausu menininkės kūriniuose? Čia justi gaivus japoniškojo vabi sabi dvelksmas, kur vabi yra mumyse glūdintis ilgesys, o sabi – trumpalaikės akimirkos grožis. Menininkei svarbu gamtą stebėti, šiuos reginius išgyventi ir patirtus jausmus išlieti drobėje. Grožis yra ne tobulumas, o unikalumas, laikinumo suvokimas ir gebėjimas tą suvokimą paleisti skristi tolyn laiškais, paveikslais, tiesiog laiku. Intuityvią autorės pasaulėžiūrą išreiškianti tapyba kalba apie tylą, kuri pasako daugiau nei žodžiai, apie matymą, kuris atsiveria tik užmerkus akis, apie bučinį, kuriuo bučiuoja tavo vidinė muzika ir apie sparnus, kuriuos suteikia meilė gyvenimui tokiam, koks jis yra šią akimirką.
Kaišiadorių viešosios bibliotekos informacija.