 | Sielos paveikslas Po žemu ir pilku dangumi Kojas vilkdamas drėgna žeme, Ir pusiau nusilapoję Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems! 1944.X.4 |
Dūžtančios formos Romanas apie Vytautą Mačernį Karo metais Mačernį lydėjo sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus. Aldona Ruseckaitė, įsimenančių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Salomėją Nėrį autorė, atskleidžia dar vieno rašytojo gyvenimo slėpinius. Kuo gi sudomino autorę Vytautas Mačernis (1921–1944)? Pirmiausia – poeto vizionieriaus pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Mačernis – mąstytojas, filosofinis poetas ir – meilės kankinys? Ruseckaitė rėmėsi sužadėtinės atsiminimais, Mačernio laiškais mylimajai – bendrakursei Bronei Vildžiūnaitei. Atsispindi jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, kūrybos psichologija. |  |
 | Vytautas Mačernis ir jo karta Studijoje, kurios pavadinimas, pasak autorės, galėtų būti „žemininkai“, siekiama atskleisti kartos savimonę, ryškėjančią publicistiniuose rašiniuose, eilėraščiuose, ir leidžiančią ieškoti bendrų, vienijančių prasmių. Stebimas egzistencinės problematikos stiprėjimas. Aktualizuota kovos, kaip svarbiausio būties principo, paradigma, siekiant patirti žemiškosios egzistencijos pilnatvę ir išsipildymą. Svarbi yra kūryba, įprasminanti gyvenimą, sustabdanti akimirką, fiksuojanti poetinės sąmonės nutikimus. Destruktyvaus pasaulio vaizdų, absurdo situacijų, kai susiduria žmogus ir pasaulis, daugėja karo metu rašytuose eilėraščiuose. Lyrinio subjekto statusą poetų žemininkų kūryboje lėmė iš egzistencinės filosofijos perimtas neigiamas minios žmogaus ir nuasmeninto kasdieniškojo buvimo vertinimas. Dažniausiai pasirenkami keliautojo, užkariautojo, kūrėjo tematiniai vaidmenys. Esminis žemininkų įnašas į lietuvių literatūrą – amžiaus viduryje įvykdyta poetinės kalbos reforma, suardžiusi dainingąjį eilėraščio tipą, pakeitusi jį modernaus teksto struktūromis, semiantis patirties daugiausia iš prancūzų ir austrų – vokiečių lyrikos, kuriant modernaus teksto klasiką. |
Regėjimų naktis Neseniai baigiau skaityti Tomo Sakalausko knygą „Regėjimų naktis“. Apie dramatišką poeto Vytauto Mačernio gyvenimą ir kūrybą. Nedaug jam buvo skirta laiko šioje žemėje – vos 23-eji metai, todėl viskas klostėsi labai intensyviai. Be to, koks sudėtingas tai buvo laikmetis! Antrojo Pasaulinio karo mėsmalė. Tomas Sakalauskas, beje, miręs visai neseniai, meistriškai savo knygose atkuria išskirtinių asmenybių gyvenimus. Vien ko verta „Miltinio apologija“! T.S. buvo legendinio Miltinio biografas. Įdomu tai, kad Vytauto Mačernio ir Juozo Miltinio bei jo aktorių Vaclovo Blėdžio, Donato Banionio gyvenimų linijos susikirto paskutinėmis tragiško likimo poeto dienomis. Traukdamasis nuo vokiečių bombardavimo Miltinis su aktoriais iš Panevėžio atvyko į Mačernio gimtinę, Šarnelę. Įtampos kupinas akmirkas, svarstant, kur dėtis toliau, ši įstabi kompanija išnaudojo savotiškų kūrybos vakarų improvizacijoms, kurios vykdavo V. Mačernio namuose ir kitur. Pats paskutinis su Mačerniu bendravęs žmogus buvo… Donatas Banionis. Nedaug trūko, kad jie būtų žuvę abu. Banionis prieš lemiamą tanko sviedinio trenksmą dėl tam tikrų aplinkybių išlipo iš kinkinio, kurį vadeliojo Vytautas Mačernis. Juozas Miltinis tuo metu su kitais vyrais jau buvo kitu vežimaičiu išvykęs iš Šarnelės. Tanko sviedinys driokstelėjo šalia poeto kinkinio. Atšokusi skeveldra per pakaušį kiaurai perskrodė Mačernio galvą ir iššovė pro akį. Sužeistas buvo ir arklys, kuris kitą rytą rastas nusigalabijęs. Įdomios detalės: šalia nebegyvo poeto gulėjo užmuštas žvirblis ir vyšnios (berods) šakelė. |  |
 | Dramatiškos biografijos Knygoje „Dramatiškos biografijos” pateikiamos dvidešimt šešių žinomų Lietuvos žmonių biografijos. Tai neeilinės XX amžiaus asmenybės, turėjusios nemažą poveikį šalies politikai, menui, literatūrai, mokslui; garsios savo kūriniais, žygiais, prieštaringais poelgiais, kai kurios ir išdavystėmis. Dar neseniai per Lietuvą praslinko trys okupacijos bangos, o būtent istorijos lūžių, okupacijų metais žmonės labiausiai atsiskleidžia ir išsiskirsto į kovotojus, kūrėjus, karjeristus, kolaborantus… Per žmonių likimus bandoma atskleisti to sudėtingo laikotarpio Lietuvos istorijos bruožus. Knyga „Dramatiškos biografijos” parašyta remiantis daugeliu šaltinių, neretai ir paprastam skaitytojui sunkiai prieinamų. Antra vertus, tai nėra mokslo darbas, o faktais paremti pasakojimai apie asmenybių likimus, inteligentijos kelius ir kryžkeles. Autorius Rokas Subačius stengiasi laikytis filosofo S. Šalkauskio nuostatos: „Patriotizmas įsako matyti visą tiesą apie savo tautos praeitį”, tačiau tos tiesos ieško be išankstinės nuostatos, kartu su skaitytoju, bando įžvelgti poelgių logiką. Pastaruoju metu vis populiaresnė tampa tikrais faktais pagrįsta literatūra, todėl ši knyga „Dramatiškos biografijos” irgi turėtų sulaukti visuomenės dėmesio. Istorinės literatūros Lietuvoje leidžiama nemažai, tačiau dažniausia tai būna arba sausoki mokslo veikalai, arba siauresnės tematikos knygos ir atsiminimai. „Dramatiškos biografijos” užima savitą vietą, nes pateikia platų biografijų spektrą: pasakojimai apie įdomias ir prieštaringas asmenybes galėtų patraukti jaunimą, o vyresnės kartos skaitytojus – žiniomis apie dažnai minimus, bet vis dėlto mažai pažįstamus politikos ir kultūros veikėjus. Genijaus netektis (Vytautas Mačernis) 145 p. |
Vizijos Šarnelės kaimas yra Plungės raj., 4 km nuo Žemaičių Kalvarijos. Pietvakariuose yra Šarnelės ežeras, pietuose teka Varduvos upelis. Šarnelė minima nuo 1575m., pradinė mokykla įkurta 1902 m. Šarnelės piliakalnis – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, kasinėjant rasta I tūkstantmečiui būdingų puodų šukių ir geležies šlako. Šarnelės stovyklavietėje rastas kultūrinis vėlyvojo neolito sluoksnis.. Didžioji V.Mačernio poezijos dalis gimė būtent čia: iš 209 mums žinomų eilėraščių apie 200 sukurta Šarnelėje. Vytautas Mačernis palaidotas ant Žvyrinėlio kalnelio. Laidotas laikinai, – vežti į Žemaičių Kalvarijos kapines neleido miestelį užėmę rusai kariškiai. Vėliau šalia slaptai palaidojo ir partizaninėse kovose žuvusį brolį Vladą. Brolio palaikus perlaidojo, tačiau Poetas liko gulėti tėviškės kalnelyje. Kelią prie kapo rodo dvi meniškos rodyklės, o mėgstamiausiose jo vietose iš žemės žvelgia „Akmeninės vizijos“ (meistras – V.Raštikis). |  |
 | Po ūkanotu nežinios dangum Vytautą Mačernį (1921 – 1944) bei jo kūrybą ištiko keistas likimas. Poeto asmenybę, jo biografiją iš dalies apgaubė net savotiškos poetinės legendos, kurios turėjo nemažai ir realybės požymių, nes formavosi iš gyvų liudininkų (poeto bičiulių) pasakojimų, taip pat iš tų asociacijų, kurias sukeldavo V. Mačernio eilėraščiai, nuorašais paplitę tarp poezijos mėgėjų… Tų nuorašų „istorijos pradžia“ tokia. Hitlerinės okupacijos metais daugelį V. Mačernio eilėraščių studijų draugai nusirašydavo. Pats autorius nemažai savo rankraščių padovanodavo bičiuliams. O kai okupantai uždarė (1943 metų kovo mėnesį) Vilniaus universitetą, V. Mačernis išvyko į savo tėviškę Šarnelę (Žemaitijoje) ir, ten gyvendamas, mėgdavo kartu su laiškais pasiųsti draugams naujai sukurtų eilėraščių nuorašus. Tai ypač buvo būdinga 1943 – 1944 metų laikotarpiui. Kai kuriems kolegoms jis atsiųsdavo beveik kiekvieną naujai parašytą eilėraštį, o kartais – net pluoštelį. Šiuos iš originalų nusirašydavo kiti. Jo kūryba tuo metu buvo domimasi – ypač moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu V. Mačernio poezija rankraščiais ir kitų padarytais nuorašais gana plačiai pasklido po Lietuvą dar ligi jo mirties. |
Žmogaus apnuoginta širdis Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios įdomiausias atstovas Vakarų Europoje Albertas Kamiu ir jo kūrinys „Svetimas”. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V. Mačernis: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas ir išdidus“ (trečias pavasario sonetas). Tačiau V. Mačernis nėra egzistencialistas. Jis tik nagrinėjo tuos pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema – kančia, nes V. Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai nelaimingas ir kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo. Visą gyvenimą V. Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, nes tik ieškodamas gali surasti gyvenimo esmę. Einant pažinimo keliu, kyla daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada surandami. V. Mačernis – vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų. |  |
 | Poezija Vytautas Mačernis – poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti. Liūdesiu alsuojantys sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys – tai neįkainojamas V. Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent kiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir kaip įsimintina asmenybė. Apie V. Mačernį rašė neseniai žuvęs literatūrologas Vytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtų sukakę aštuoniasdešimt treji. Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai asmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti. Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai nušlifuotu rimu ir – pagaliau – nuoširdumu. V. Mačernis rašė, jog gyvenimas – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. Savo nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais V. Mačernis pasiekė išsvajotą tikslą – juk nerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones pajusti tas aukštąsias akimirkas. |
