Reda Brazienė:
Įamžinome nuostabios baltos, šaltos žiemos džiaugsmą.
Nors mašina nesikuria dėl šalčio, tačiau yra dalykų, kuriais galima džiaugtis ir per speigą ❄☃️
Mūsų šeimai ši karantininė žiemiška žiema tikrai įsimins visam gyvenimui. Iš gatvės valymo metu prie tvoros sustumto sniego „sumontavome” čiuožyklą ! Dukros kastuvėliais sniego kalne iškirto laiptelius užlipimui, mes su vyru vakare sulaistėm čiuožyklą vandeniu, kad ji sutvirtėtų, o po nakties, paryčiui, kuomet būna pats stipriausias šaltis, čiuožyklą išliejau vandeniu, kaip senoviniame rusiškame multiplikaciniame filme 😀 Jausmas neapsakomas, kuomet pasijauti kaip vaikystės pasakoje, kai pati netikėtai pagauni save patikint, kad tai, ką matei filmuke kadaise, tampa realybe – čiuožykla paliejus vandens blizga kaip stiklas !
Vaikų reakciją ryte pamačius čiuožyklą telieka įsivaizduoti 😀
Filmuke vienos iš dukrų džiaugsmas 😀
Snieguolė Kotova:
Koks nuostabus pasaulis, kiek daug jame spalvų,
bet man
gražiausios spalvos šaly, kur gyvenu!
Pavasariu pakvipus…pražydus
gėlėmis…
auksiniais lapais vėjas čia groja šakomis…
baltas pilis
supylė atėjusi žiema, čia Lietuva, Tėvynė, šalelė
mylima
Živilė Saulenė
Mes esame Žaslių pagrindinės mokyklos antrokai. Vasario 16-ąją mes šventėme su savo seneliu Česlovu partizanų bunkeryje. Senelis vienas savomis rankomis padarė bunkerio kopiją.. ten kvepia senove, istorija iš senelio sūdytais lašiniais 🙂 Jis pats turi pasisiuvęs labai daug partizanų aprangų. Nuotraukoje, mes, dvyniai Emilis ir Vanesa Saulėnai bei senelis apsirengęs partizanu. Kai istorijoje dalyvauji pats… tuomet jauti kitaip.
Jurgita Treinytė
Žmogus, gamta, tauta
Radau kvietimą siųsti fotografijas apie gamtą. Hmmm…galėčiau šūsniu failų užversti kviečiančiųjų paštą. Juk man gamta savaime fotografuojasi. Eini ir tiesiog stebiesi, grožiesi kasdien vis kito oro, naujos dienos nutikimais. Snaigės žėrėjimu, sutirpimu, pirmu nedrąsiu ir stipriu daigo atsitiesimu po žiemos, grįžtančiais paukščiais pasidžiaugi: kas vyturį, kas gervę jau parskridusią matė, man tik skrendančią gulbę, medy šokinėjančias, pavasariškai cykiančias zyles ir kovų pulkelį šiandien teko pamatyti. Ir taip visus metus būtų naujienų. Žmonės taip pat gamtos dalis, nors savam pasauly tai pamirštam, ypač miesto kultūroj -besisukdami savose mintyse ir rūpesčiuose… Įsiminė įdomus pastebėjimas, kad savu laiku nuo žemės ir savų sodybų žmonės atplėšti susirinko mieste, bet mieste jie ilgėjosi žemės, tokia jau jų kilmė. Tai apie didžiuosius miestus išaugo daugybė sodų, sodininkų, žemės sklypų, daržininkų lysvių. Ar pas mus kaišiadoriškius kitaip? Daugybė sodų aplinkui. Norisi savo krapo lapo, kasdien šviežios petražolės, obuolio nuo savos obels. Jei pats neturi, bent giminės ar pažįstami tą žemės rėžį turi. Mane labai stebina privatūs namai, kuriuos supa tik tvora ir tvarkinga veja. Tiems žmonėms nelieka laiko džiaugtis gamta: darbai, darbai ir pasaulis jų kitur. Tikriausiai atsikvėpti vyksta į tolimas šalis ir ten jie po gamtą pasivaikščioja. Pamenu pasakojimą apie stipriai dirbantį turtingą žmogų…gal girdėtas šis „anekdotas“, bet pasidalinsiu. Labai labai turtingas, veiklus žmogus pagaliau rado laiko išvykti į šiltus kraštus paatostogauti, kur rado po palme tingius, o bet tačiau – laimingus gulinčius vietinius. Praleidęs kiek laiko, grįžęs veiklusis, kuris negali neplanuoti, vėl mato kaip anie nieko neveikia. Ir klausia jų, gal nori darbo? Uždirbtų pinigų, pastatytų namus, apsitvertų nuo pavydžių kaimynų tvora, nusipirktų jachtą ir išplauktų į vandenis atostogauti. Kam išplaukti? – klausia tingieji, laimingieji žmonės. „Kad pabūtum vienas, kad jūra/gamta pasidžiaugtum“- atsako darbšusis turtuolis. „Tai kad mes dabar tai darom, kam tiek pastangų dėl to pačio rezultato“ – nusistebi vietiniai.
Kalba, kad Lietuvoje nėra tokių didmiesčių kaip kažkur už sienų. Vienaip ar kitaip gamta pasiekiama. Kasdien stengiuosi išeiti kažkur su tikslu, o pasitaiko ir be tikslo …lauku praeiti. Nugirdau, kad karntino „dėžutėse“, jei įsikalini mėnesių mėnesiais – sunku. Saulės šviesa žmogui reikalinga. Jei sutvertas žmogus judėti, tegu juda, eina, bėga, bendrauja. Aš džiaugiuosi galimybe virtualiai pabendrauti su kitais – diena kitokia būna – turtingesnė. Smagu, kai telefonu šneka ar pati šneku daugiau nei paprastai, kai pastebiu, kad žmonės pasiilgo gyvo bendravimo, šypsausi, nes malonu tas susitikimų, kad ir virtualių džiaugsmas… O keliu ar parduotuvėj bėgi pro žmogų, net specialiai kaukę užkeli prasilenkiant. Šimtą kartų sutikti kaimynai neatpažįsta. Ar čia aš taip pasikeičiau per žiemą? Ar, kaip pajuokaujam, -ta kaukė mus vienus nuo kitų slepia?
Tiek iškalbėta tema lieka be žodžių neminima, na gal kada truputį, jei būna trukdis kur nuvažiuoti ar kokius daiktus perduoti. Kalbi visai apie ką kitą. Tyliai juokiausi, kai prisijungus grupei žmonių vienas pradėjo dairytis siūlų, o kitas -adatos, reikalingos darbui, keli virtualūs ekranai ištiesė savo net po kelias adatas- imki. Šiandien karpėm paukštelius, jų sparnus nuspalvinant geltonai, žaliai, raudonai, pavasaris ateina (bus skirti kovo 11d. Žmogaus pasaulis karantine nesustoja.
Dėl vasario 16 minėjimo. Šiais metais ji sutapo su Užgavėnių diena. Pasirinkau kelionę su automobiliu ieškant Kruonio krašte Užgavėnių kaukių. Taip, tai buvo netiesioginis žmonių kvietimas keliauti. Tokių automobiliais keliaujančių sutikau kiekvienam kaukės slaptavietės sustojime. Ar labiau švenčiau Užgavėnes ar Vasario 16, stebėdama pasipuošusius trispalvėm namus? Užgavėnės -mūsų papročių, lietuviškumo, tradicijos perdavimo šventė, Vasario 16 – mūsų laisvės, galėjimo būti lietuviais Lietuvoj šventė. Atrodo nesuvokiama kaip kažkada galėjo drausti skaityti lietuviškas knygas, žinoti savo istoriją, netgi kalbėti savo kalba. Kalba yra didelė stiprybė. Ir mano tekstas lietuviškas, skirtas saviems. Kaip kad kvietime prašyta: apie gamtą, žmogų, tautą. Būkim stiprūs.
Violeta Sadauskienė
Te skamba žodis „Lie-tu-va“
Visam plačiam pasauly…
Ir šypsosi laisva tauta,
Rankas ištiesus Saulei.