Nuo žaidimų iki komiksų
Kai prasidėjo karantinas, iš pradžių net apsidžiaugiau – galvojau, nebus mokyklos ir namų darbų… Bet pasirodė, kad niekur be būtino reikalo negalima nei eiti, nei važiuoti. Nuliūdau – tiek buvau susiplanavęs: važinėti dviračiu, vaikščioti po Kaišiadoris, žaisti krepšinį ar tinklinį su šeima ir draugais… Tai ką veikti?
Iš pradžių nieko negalėjau sumanyti, tad paklausiau mamos. Ji pasiūlė piešti, bet piešti man nepatinka, tad aš sugalvojau sportuoti. Tačiau man to neužteko. Tuomet mama prisiminė, kad turime stalų žaidimų. Taip mes su šeima juos ir pradėjome žaisti. Iš pradžių – kortų žaidimą „Uno“, kurį aš laimėjau tik kelis kartus, nes mama labai gerai žaidžia. Dar žaidėme “Jenga¨, „Melagį“, „Kopėčias“. Man labiausiai patiko „Kopėčios“, nes žaidžiant reikia daugiau pagalvoti.
Gaila, bet po kurio laiko ir vėl iškilo problema: karantino metu tėveliai, nors ir rizikuodami užsikrėsti, dirba. Ypač mama. Ji dirba parduotuvėje, kur reikia daug bendrauti su žmonėmis. O aš namuose likau vienas, neturėdamas su kuo žaisti.
Labai nuliūdau, bet prisiminiau, kad galima daug ką nuveikti su kompiuteriu: skaityti komiksus, pasakas ir istorijas ar užsiimti daugeliu kitų dalykų. Pasirinkau skaityti japonų komiksus „Manga“. Lietuviško vertimo šie komiksai neturi, reikia skaityti anglų kalba, bet man tai nėra problema.
O šiaip karantinas man labai nepatinka, nes negaliu matyti draugų, lankyti sporto klubo… Tačiau šis laikotarpis nėra toks jau ir nuobodus.
Mokytoja Romualda Suslavičienė