Žolių skulptūros

  Žolių skulptūros šiuolaikinėje Lietuvos tautodailėje yra unikalus reiškinys. Jų ištakos siejamos su Žolinių vainikų tradicija. Žolinių proga vainikus, pintus iš javų ir   kitų augalų kurdavo kiekvienas kaimas. Tarsi kildavo meninės varžytuvės dėl gražesnio, įspūdingesnio kaimo vainiko. Krikščioniškoje tradicijoje „žolynais puošiami pakelių, kaimų kryžiai, rūpintojėliai”¹. Anot Jurgitos Treinytės, pagonybėje Žolinės buvo siejamos su deivės Lados kultu. Šiuolaikinėse žolių skulptūrose gausu pagonybei būdingos simbolikos. Vienas ryškesnių pagoniškų reiškinių, kuris aptinkamas žolių skulptūrose šiais laikais yra Gyvybės medis.

Gyvybės arba Pasaulio medis lietuvių kultūroje gyvuoja nuo neolito laikų. Gyvybės medis įkūnija kosmoso sandarą, apimdamas dangiškąją, žemiškąją ir požemio sferas. Dangaus sferai priskiriami dangaus dievai, šviesuliai, paukščiai. Žemės sferai – žemės dievai, žmonės, gyvūnai. Požeminė sfera siejama su požemio dievais, žuvimis, gyvatėmis bei ropliais. „Pasaulio medis dažnai vaizduojamas apsuptas dvyniškų būtybių: elnių, ožių, jaučių, eržilų, gulbinų.”²Gyvybės medis įkūnijo pasaulio suvokimą, gyvybės ir mirties ciklą. Pasaulio medžio svarbą atskleidžia iki šiol lietuvių tautodailėje paplitęs jo naudojimas įvairiuose žanruose.

Unikali ir lietuviškas tradicijas puoselėjanti tautodailininkė yra kaišiadorietė Jurgita Treinytė. Autorė ne tik yra sukūrusi daug žolių skulptūrų, bet ir domisi bei rašo apie baltiškuosius simbolius, šventes, augalijos prasmę lietuvio pasaulėjautoje nuo seniausių laikų. Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje 2014 m. sausio 31 d. – vasario 18 d. vyko J. Treinytės žolių skulptūrų paroda. Joje atsispindi autorės kūrybos pobūdis ir išskirtinumas. Ši paroda – tai Gyvybės medžio įkūnijimas žolių skulptūrose, meniškai atskleidžiant visus Pasaulio medžio lygmenis ir per simbolius perteikiant daugiaamžius prasmių klodus.

Didelis dėmesys skiriamas baltų simboliams, kurių šaknų galima ieškoti sodų pynimo tradicijoje. Šiaudiniai sodai tebėra viena įspūdingiausių tautodailės rūšių. Anot Vytauto Tumėno, „sodas buvo vienas būtiniausių vestuvinių apeigų atributų”³. Jais namai būdavo puošiami per Kalėdas, Velykas. Sodo trikampė forma sietina su kalno, dangaus ir žemės jungties simbolika. Geometrinių formų kampuotumas sietinas su kitų kultūrų archetipiniais elementais. Sąsajų galima rasti indų bei žydų senojoje simbolikoje. V. Tumėnas rašo, jog šiaudiniuose soduose neatsitiktinai pabrėžiamas formos centras, viršus, apačia ir keturi kampai. „Tai rodo, kad sodas yra hierarchiška struktūra, tipologiškai atitinkanti universalią Pasaulio medžio schemą…”.

Keturių kampų schema soduose nurodo ir dangiškąją sferą, kurioje sutinkami vieni svarbiausių baltiškosios mitologijos simbolių – saulė, mėnuo, žvaigždės. Šie kertiniai simboliai aptinkami ir J. Treinytės kūriniuose.

J. Treinytės parodoje LTS galerijoje gausu žolinių gyvūnų: žirgelių, elnių, paukščių, žalčiukų ir kt. Dalis jų – reikšmingi baltų pasaulėžiūros simboliai, išlikę iki mūsų dienų. Šie motyvai gyvybingiausi buvo baltų papuošaluose. Be abejo, gyvūnų atvaizdai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Kiekvienas iš jų baltams turėjo savitą mitologinę reikšmę. Lietuvos archeologinėje medžiagoje yra daug pasaginių segių, kurių galuose pavaizduotos žalčio, gyvatės ar žirgo galvutės. Gyvūnų vaizdavimą baltų kraštuose galėjo lemti ir totemo samprata bei vartosena. Toteminiuose vaizdiniuose gyvūnas gali būti ir kaip svarbiausias kurios nors srities globėjas. Todėl žmogus, siekdamas gyvenimo ir pasaulio gerovės bei pusiausvyros, pasitelkdavo gyvūnų atvaizdus kasdienėje buityje. J. Treinytės parodoje išsiskiria didelės arklių skulptūros. Būtent arklys lietuvio kaip žemdirbio pasaulėjautoje buvo ir tebėra vienas iš reikšmingiausių gyvūnų bei simbolių.

Žaismingi pavasario pranašai– zuikučiai, bitės, ežiukai bei kiti nuotaikingi žvėreliai – neatsiejama šiuolaikinės tautodailės dalis. Linksmi žolių gyvūnėliai žavi vaikus bei primena apie senąsias žaislų tradicijas. Pagaminti iš prieinamų, natūralių medžiagų, mieli ir išraiškingi iš žolių ar molio sukurti žaislai buvo mėgiami mažųjų, o jų autentiški pavidalai ir gamtos dovanotos medžiagos padėjo išlaikyti šių skulptūrėlių populiarumą ir mūsų laikais, kuomet taip ilgimąsi natūralumo. Žoliniai žvėreliai uoliai graibstomi per Kaziuko mugę, puošia ne vieną sodybą ir jaukius namus.

J. Treinytė žolių skulptūras dekoruoja džiovintais javais, gėlėmis, smilgomis. Autorė nenaudoja dažiklių, išsaugodama natūralų koloritą, kuriam būdingas spalvų sodrumas, ryškūs, kontrastingi deriniai, turtingi žemiški atspalviai.

J. Treinytė parodoje eksponuoja Advento vainikus. Vainiko forma simbolizuoja saulę, gamtos pilnatvę, amžiną gyvenimą. Tautodailininkės sukurti vainikai ne visiškai atitinka nusistovėjusius kanonus, kuriuos įvedė atėjusi krikščionybė, tačiau jie perteikia mūsų kraštui būdingus bruožus. Tai – santūrumas formos ir spalvos atžvilgiu, natūralumas bei vietinių žaliavų naudojimas. Stilizuoti autorės Advento vainikai įdomūs savo meniniu sprendimu ir patrauklūs žaismingomis detalėmis.

Parodoje galima išvysti ir tradicinių verbų. Verbos – tai unikalūs kūriniai iš džiovintų augalų, būdingi Vilniaus kraštui. Tradicinės verbos nėra didelės, kurtos tik iš natūralių medžiagų, nenaudojant dažų. „Paprastų verbų puokštelės, kurias žmonės nešdavosi Verbų sekmadienį į bažnyčią visoje Lietuvoje, būdavo dažniausiai rišamos iš kadagio, žilvičio, karklo, gluosnio šakelių. Anksti pavasarį prabundančių medžių ir krūmų bei amžinai žaliuojančių augalų šakelės simbolizuoja kai kurių augalų magišką galią atgaivinti apmirusią žemę, suteikti jai vaisingumo jėgos, o žmonėms – sveikatos, laimės, džiaugsmo.”⁵ J. Treinytės kurtos verbos pasižymi giliu, kontrastingu koloritu, saikingu dekoru. Tautodailininkės kūriniai išsiskiria subtiliais spalviniais deriniais, perteikiančiais mūsų kraštui būdingos augalijos grožį ir įvairovę.

Greta verbų eksponuojamos ir džiovintų gėlių puokštės. J. Treinytė, rišdama puokštes, naudoja ne tik darželio gėles, bet ir džiovintus medžių lapus, smilgas, pievų žolynus. Būtent puokštėse labiausiai atsiskleidžia tautodailininkės gebėjimai derinti spalvas, atskleisti turtingus gamtos pustonius, natūraliai ryškų gėlės žiedo švytėjimą, prasiskverbiantį pro pastelinius rusvus, žalsvus atspalvius. Toks koloritas nuo seno buvo mėgiamas Lietuvos didikų, pavyzdžiui, gobelenuose. Taip pat jis neatsiejamas ir nuo tautinio kostiumo. Tai svarbu tradicijos tęstinumo atžvilgiu, nes būtent šiltas, sodrus ir žemiškais tonais įvairuojantis koloritas nuo seniausių laikų yra įaugęs į lietuvio mentalitetą ir pasaulėjautą.

J. Treinytės žolių skulptūros atgaivina mūsų krašto tradicijas, baltų pasaulėjautos motyvus ir senuosius simbolius unikalioje ekspozicijoje. Nuotaikingi ir jaukūs tautodailininkės kūriniai per kvepiančius žolynus bei ryškiaspalves gėles šildo ir ragina suskubti pavasarį.