Kovo 12 d. Kaišiadorių Jono Aisčio viešojoje bibliotekoje vyko ne šiaip knygos pristatymas – tai buvo tiltas tarp dviejų pasaulių, kuriuose gyveno Deimantė Rudžinskaitė. Pasaulių, kuriuose egzistencija buvo ne pasirinkimas, o kova. Ji – žmogus tarp dviejų planetų: vienoje – dogmos, baimė ir besąlygiškas paklusimas, kitoje – laisvė, maištas ir savęs ieškojimas. O kažkur per vidurį – ji pati, besiblaškanti tarp įspraustų taisyklių ir vidinės tiesos troškimo.
Deimantės Rudžinskaitės knyga „Pasaulietė“ – tai ne tik istorija apie išsilaisvinimą iš ideologinių pančių, bet ir paaiškinimas, kodėl žmonės maištauja. Visuomenė dažnai smerkia maištaujančius, vadina juos „probleminiais“, bet Deimantė abėcėlės aiškumu parodo, kad maištas nėra be priežasties. Jis gimsta iš baimės, iš nuolatinio savęs slopinimo, iš to, kad niekas niekada neklausia: „O kaip jautiesi tu?“. Ji pati buvo ta maištaujanti paauglė, kuri slaptai norėjo pažinti kitą pasaulio pusę.
Vakaro atmosfera priminė išpažintį, bet ne tą, kuriai reikia atgailos – veikiau tą, kuri pagaliau leidžia kvėpuoti. Deimantė kalbėjo apie savo gyvenimą, apie vaikystę, kurioje buvo daugiau baimės nei džiaugsmo, daugiau pareigos nei smalsumo. Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad šis gyvenimas – tik stotelė, todėl neverta mokytis, eiti į būrelius ir tobulėti. Didžiausią kainą ji mokėjo už tylą. Vienatvė tapo kasdienybe, nes namuose patiriamą smurtą reikėjo slėpti. Kiekvienas nukrypimas nuo griežtų taisyklių reikšdavo bausmę – tiek fizinę, tiek emocinę. Su laiku baimė virto pykčiu, o pyktis – į maištą. Ji keitė išvaizdą, bėgo iš namų, atsisakė tikėjimo, vis labiau tolstančio nuo to, ką vadino tiesa. Bet ši kova nebuvo lygi. Už teisę būti savimi jai teko kovoti ne tik su artimaisiais, bet ir su pačiu gyvenimu.
Menas D. Rudžinskaitei buvo vienintelė stabili vieta. Kai viskas aplinkui griuvo, kai žodžiai buvo draudžiami arba nutylimi, ji kūrė. Fotografija, stilius, vėliau – ir pati knyga tapo būdu susitelkti, nenuskęsti, neprarasti savęs. „Kiekvienas turime teisę save įprasminti – per darbus, per hobius, per kūrybą. Gyvenimas per trumpas būti svetimu pačiam sau“, – sakė ji, ir kiekvienas to vakaro dalyvis galėjo pasijusti bent šiek tiek arčiau savęs.
Klausantis autorės pasakojimų, kilo jausmas, kad ši knyga sutalpina ne tik vieno žmogaus istoriją, bet ir ištisos kartos realybę – tą, kurioje fizinės bausmės buvo norma, o meilė – persipynusi su skausmu. Žmonės galėjo įsijausti, kaip bandant reikia prisitaikyti prie pasaulio, kuris baudžia, kai elgiesi ne pagal jo taisykles, kad tik galėtum išgyventi. Tik šalia to Deimantė įpina kitą tikrovę – tokią, kurią sunku suvokti, bet kuri egzistuoja visai šalia, lyg kita planeta.
Renginys baigėsi, bet atmosferoje liko daugiau nei paprastas knygos pristatymo vakaras. Kiekvienas, išėjęs iš bibliotekos tą vakarą, nešėsi dalelę Deimantės istorijos su savimi. Kai kurie kaip atpažintą tiesą, kiti – kaip paskatą pagaliau susidurti su savo sunkumais. Bet niekas neliko abejingas. Likusi tyla buvo ne tuštuma, o apmąstymų erdvė, nes kai tiesa išsakoma garsiai, jos jau nebegalima nutylėti…
Savanorė Liepa Staninaitė
