,,Savanorystė duoda supratimą, kad egzistuoja labai paprasti gyvenimo dalykai: dėkingas žvilgsnis, dėkingos akys, sudarantys esminius gyvenimo dalykus” – filosofas Leonidas Donskis.
Atrodo pusmetis yra labai ilgas, tačiau man savanoriaujant Kaišiadorių Jono Aisčio viešojoje bibliotekoje, laikas prabėgo labai greitai…
Mano sprendimas savanoriauti bibliotekoje buvo įkvėptas mano meile knygoms ir nostalgiškais vaikystės prisiminimams, kai laiką leisdavau bibliotekoje. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią progą dėka organizacijos – Jaunimo savanoriška tarnyba – JST ( paslaugas teikianti organizacija VšĮ „Ne imti, bet duoti”). Per šešis mėnesius išmokau ir patyriau įvairiausių naujų dalykų – maketavimo, darbo su vaikais, edukacijų vedimo ir ruošimo, renginių organizavimo ypatumų. Svarbiausia, kad visada bibliotekos kolektyvas buvo draugiškas ir padėdavo, jei tik kildavo klausimai. Savanoriaujant paaugau pati – tapau drąsesnė, kūrybiškesnė, išėjau iš savo komforto zonos, patobulėjo mano socialiniai įgūdžiai, o to ir tikėjausi pradėdama savanoriauti. Niekad per visą šį laikotarpį nesigailėjau, kad pradėjau savanoriauti ir niekada nejutau pervargimo. Biblioteka buvo kaip mano atokvėpis, ramybės vieta, kur visada buvo gera būti ir niekada nesijaučiau viena.
Šią savo patirtį prisiminsiu visada linksmai ir vertinsiu kaip tai man padėjo patobulėti ir jei tik galėčiau vėl tai daryt, tikrai kartočiau su didžiausia šypsena veide.
Savanorė Melita Ašmenaitė
