Kai žmonės išgirsta žodį savanorystė, daugeliui įsijungia roplio smegenys ir visa tai asocijuojasi su sunkiu, atsakingu darbu, reikalaujančiu daug laiko ir pastangų. Iš dalies tai yra tiesa, nes be darbo nebūtų jokių rezultatų, tačiau savanorystė – tai ne tik sunkus darbas, bet tai yra pagalba kitiems, bendruomeniškumas, galimybė įgyti patirties bei išbandyti save ir tobulėti. Dalyvavau Jaunimo savanoriškos tarnybos – JST ( paslaugas teikianti organizacija VšĮ „Ne imti, bet duoti“) programoje ir savanoriavau Kaišiadorių Jono Aisčio viešojoje bibliotekoje.
Nusprendžiau savanoriauti būtent čia, nes net būdama maža visada praleisdavau savo laisvą laiką skaitydama knygas ir kurdama filmukus galvoje, kad pasijusčiau taip, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas. Ši veikla niekur nedingo ir išliko iki dabar – vis dar mėgstu praleisti laisvalaikį skaitydama knygas, sakinius, gilias mintis. Knygos yra man artimas dalykas, taip pat kaip ir biblioteka – dažnai lankausi, kartais ateinu tik pažiūrėti į naujas knygas, nes net ir tokia smulki, niekam daug nereiškianti veikla suteikia man džiaugsmo. Savanore tapau su noru, kad kiekvienas žmogus, atėjęs į biblioteką, pamirštų užklupusius sunkumus ir atrastų save, savo laimę ir džiaugsmą knygoje, o galbūt tam tikrame puslapyje ar sakinyje.
Bibliotekoje atradau ne tik knygas, bet ir save… Savanorystė privertė mane išeiti iš komforto zonos, tapau drąsesnė, nebebijau jokių sunkumų, nes išmokau ir įgijau daug patirties, gyvenimiškų pamokų: bendradarbiavimas, jaukios ir šiltos aplinkos kūrimas, minčių ir nuomonės išsakymas, laiko planavimas savaitę, kartais net ir mėnesį į priekį ir poilsis. Taip, savanoriaudama išmokau duotame darbe (skenavimas, knygų pertvarkymas, pagalba žmonėms ir t.t.) atrasti poilsį ir meditaciją, kuri leidžia man nebegalvoti apie ateinančias olimpiadas, mokslines veiklas ar kontrolinius darbus. Išmokau būti čia ir dabar, mėgautis būtent šiuo momentu. Keista sakyti, tačiau taip pat išmokau klausyti ir išklausyti, kadangi daug žmonių dabar visur vis skuba ir nebeturi laiko nei paklausti, nei išklausyti kitų, kaip jiems praėjo diena, koks įdomus įvykis įvyko neseniai, o galbūt ir tai, kad širdis – akmuo, viskas juodai balta nudažyta… Čia išmokau bendrauti įvairiomis temomis su visais – vyresnio amžiaus žmonėmis, bendraamžiais ir vaikais. Taip pat dabar turiu geležinę kantrybę ir esu kūrybiškesnė, kadangi daug darbo buvo įvairūs karpymai, gamyba, ruošimasis įvairioms vaikų edukacijoms, savo veiklų ir užsiėmimų, protmūšių kūrimas, pagalba renginiuose. Supratau, jog žmogus, būdamas kūrybingas, gali iš nieko pasigaminti viską. Panašiai kaip magas ištraukia iš savo kepurės kiškį!
Žinoma, visada būtų gerai viską matyti pro rožinius akinius, bet, deja… Labai dažnai būna toks laikotarpis, kai norisi viską mesti, pasiduoti gyvenimo bangoms ir nuskęsti, nugrimzti į patį dugną, nes greičiausiai tik taip žmogus gali pagaliau pailsėti. Kaip ir gyvenime, taip ir savanoriaujant žmogus susiduria su sunkiu laikotarpiu, kai turi būtinai padaryti labai daug darbų, suspėti mokytis, visur dalyvauti, padėti, nepamiršti bendrauti su artimaisiais ir net išsimiegoti… Kartais, o gal ir dažnai, tenka paaukoti laisvą laiką, kad galėtum padaryti tai, kas tuo metu yra svarbiau. Tačiau savanorystė išmokė mane tapti stipriu kariu, pasigaminti nesulaužomus šarvus ir nepasiduoti, eiti iki galo ir pasiekti tikslą.
Dabar aš, atsigręždama į nueitą kelią, galiu pasakyti, kad savanorystė mane pakeitė. Biblioteka tapo ne tik vieta, kur yra knygos, bet ir namai. Išėjau iš savo komforto zonos, tapau stipresnė, atviresnė ir drąsesnė. Išdrįsau atverti ne tik knygą, bet ir save… Supratau, kad net mažas indėlis gali turėti didelę reikšmę. Tai buvo ne tik patirtis – tai buvo gyvenimo pamoka, kuri liks su manimi visam laikui. Šeši mėnesiai pradžioje atrodė labai ilgas laikotarpis, tačiau, turėdama nedylančius šarvus ir ambiciją pasiekti tai, ko ir norėjau, prabėgo taip greitai ir nepastebimai… Rodos, tik ką buvau mažai suprantanti, kas iš tikrųjų yra savanorystė ir kaip ji pakeičia žmogų. Išmokau tai, ko negalima iškalti ir vėliau nebekartojant pamiršti. Išmokau tai, ką galima išmokti tik pajutus ir patyrus. Čia lentynos pilnos knygų, o mano širdis – patirčių ir prisiminimų…
Nuoširdžiai linkiu kiekvienam įgyti tokios patirties ir išmokti tai, kas atrodo neįmanoma. Baisiausia yra pradėti, tačiau kai žengi pirmąjį žingsnį, viskas tampa lengviau. Savanorystė – tai kelionė, kupina iššūkių, augimo ir prasmingų akimirkų. Nors pradžioje gali atrodyti, kad tai tik papildomas darbas ar atsakomybė, vėliau supranti, kiek daug iš tikrųjų gauni – ne tik naujų įgūdžių, bet ir gyvenimiškos išminties, draugų, bendruomeniškumo jausmo.
Todėl visiems, kurie svarsto, ar verta savanoriauti, noriu pasakyti – taip, tikrai verta. Tai ne tik galimybė padėti kitiems, bet ir būdas augti kaip asmenybei. Savanorystė yra dovana, kurią duodi pasauliui, bet kartu ir pats gauni neįkainojamą patirtį, kuri keičia požiūrį į gyvenimą…
Esu labai dėkinga Kaišiadorių Jono Aisčio viešosios bibliotekos darbuotojams už jų šiltą priėmimą, kantrybę ir dalinimąsi žiniomis. Nuoširdžiai dėkoju savo kuratorei Evelinai Balčiūnienei, kuri ne tik rodė man kelią šioje kelionėje, bet ir parodė, kaip galima augti, tobulėti, įgyti daug žinių, patirties ir tokių dienų, kurias bus šilta ir gera visada prisiminti. Kiekviena išmokta pamoka, kiekvienas pokalbis, kiekviena akimirka šioje bibliotekoje tapo neatsiejama mano kelionės dalimi. Ir kas žino – galbūt vėl sugrįšiu čia, bet jau ne kaip savanorė, o kaip lankytoja, kuri buvo šios bibliotekos dalimi ir dabar galinti dalintis patirtimi ir įkvėpti kitus pradėti savo paieškas tarp knygų, minčių ir neatrastų pasaulių…
Savanorė Liepa Staninaitė
