Menu Close

Lengvi tekstai keičia kasdienybę

 

Kai laiko knygai nėra daug, tad geriausia, ką galime – skirti skaitymui 20 minučių per dieną ir po metų būsite perskaitę apie 1800 000 žodžių ir pamaitinę sielą knygomis!

 

Skaitymai minutėms

∗∗∗

„Mes turime ne ieškoti, o rasti, ne teisti, o žiūrėti ir suprasti, perprasti ir perdirbti tai, kas priimta. Mes turime jausti savo esybę, giminingą ir derančią prie visumos. Tik tada išlaikysime tikrus santykius su gamta“ (ištrauka iš knygos, p. 110).

 

 

Antradieniai su Moriu

∗∗∗

„Kartais negali tikėti tuo, ką matai – tenka pasikliauti tuo, ką jauti. Ir jei jau apskritai nori, kad žmonės tavimi pasitikėtų, turi pats sugebėti pasitikėti jais – netgi kai atsiduri tamsoje. Netgi kai krenti“    (ištrauka iš knygos, p. 70).

 

 

Instagramo džiunglėse

∗∗∗

„Bet kodėl mes tam skiriam tiek dėmesio? Matyt, žmonėms  kažko trūksta, jei toks reiškinys egzistuoja?

O juk visi tyrimai rodo, jog tobulą gyvenimą vaizduojančių nuomonės formuotojų sekimas laimės neprideda, veikiau koreliuoja su menka saviverte ir depresija. To nereikia daryti savo pačių labui. Garantuoju – pasivaikščioti miške tūkstsntį kartų geriau, nei klaidžioti instagramo džiunglėse.       Būkit protingi. Tada būsit ir laimingi“             (ištrauka iš knygos, p. 162).

 

 

Dėkinga širdis

∗∗∗

„Iš tikrųjų gyventi žmogus pradeda tada, kai laiko lieka labai mažai. Tada suskamba gražiausia gyvenimo melodija. Išmoksti džiaugtis, matyti paprastus dalykus. Supranti, kad reikia tiek nedaug. Atsimerki ir matai, kad visko turi užtektinai. Ir dar gali pasidalyti su kitais. Tai turbūt ir yra pats didžiausias stebuklas. Jis įvyksta ne tada, kai žmogus turi labai daug, o kai jam visko pakanka, kai turi dėkingą širdį. Šiandien paklauskite savęs, ar turite laiko žmonėms, kurie yra šalia jūsų kiekvieną dieną“ (ištrauka iš knygos, p. 77).

 

 

Ne iš akmenų sumūrytos tvirtovės

∗∗∗

„Vieną dieną jauna moteris gavo puokštę rožių ir raštelį: „Tave mylintis žmogus”. Tačiau parašo nebuvo.

Kadangi buvo netekėjusi, pradėjo galvoti apie savo gyvenimo vyriškius: senas meiles, naujas pažintis. O gal tai mama ar tėtis? Koks nors kolega iš darbo? Mintyse tuoj sumetė vardų sąrašą. Galop paskambino vienai draugei, kad  ši padėtų perprasti paslaptį.

Besikalbant su ja, staiga moteriai dingtelėjo mintis:

– Sakyk, ar tu atsiuntei gėlių?

– Taip.

– Kodėl?

– Paskutinį kartą kalbėjomės apie prastą nuotaiką. Norėjau, kad vieną dieną pagalvotum apie tuos žmones,kurie tave myli.

 O tu… kiek šiandien pastatei tvirtovių?“        (ištrauka iš knygos, p. 67)

 

 

Lūpdažio pamokslai

∗∗∗

 „Meilė tai ne tik jausmas, bet ir menas”, yra pasakęs Onorė de Balzakas (pranc. Honore de Balzac).

Ir jis visiškai teisus.

 Į meilę telpa viskas: menas mylėti, menas klysti, menas pykti, menas taikytis, menas atleisti, menas kurti gyvenimą, menas eiti vienodu žingsniu, menas neužgožti vienam kito, menas nenusibosti vienas kitam,  menas vertinti vienam kitą, menas žavėtis vienam kitu ir nuolat žiūrėti nauju žvilgsniu, menas stebinti ,menas ilgėtis, menas sakyti „myliu” be žodžių“ (ištrauka iš knygos, p.111).

 

 

Sielos drabužiai

∗∗∗

„Turėdamas tai, ko šią akimirką siekia daugybė žmonių (populiarumą, statusą, gerbėjų, šiek tiek fanų, biurą, daiktų), jaučiausi velniškai tuščias. Nežinojau, kaip artimiems žmonėms padėti pasijusti geriau!

Tikriausiai manote, kad mokate padėti žmonėms, bet ar klausėte jų nuomonės? Pasiteiraukite, ką galėtumėte padaryti, kad jie pasijustų geriau!            Kol nepaklausite, būsite susireikšminę ožiai…“   (ištrauka iš knygos, p. 58).

 

 

Dievas su šlepetėmis

∗∗∗

„Nepraeik pro šalį. Gyvenimo kelyje rasi ženklus, rodančius kelią. Sek jais ir niekada nepasiklysi. O jei pateksi į akliną tamsą ir iškils abejonė – kur eiti? – kelią kaip žibintai nušvies mylinčios širdys, nes jos visada tavęs laukia…“ (ištrauka iš knygos, p. 5).

 

 

iaugsmynas

∗∗∗

„Gal jau turėčiau pamažu darytis sena ir išmintinga? O tesu vaikas, drebantis dėl visokių smulkmenų. Taip lengva manyje pašiaušti tuos lapelius. Taip trokštu ramybės, labiausiai – tik jos vienos, nes kai esi ramus, viską gali pakelti. Taip trokštu ramybės, o gaunu – nerimą; beveik kasdien, su mažytėm poilsio pertraukom. Tai mano nesibaigiančios kovos. Kartais atidvelkia ir kitokios rūšies liūdesys – nesusijęs su žmonėmis ir įvykiais, toks tiesiog“                 (ištrauka iš knygos, p. 166).

 

 

Mažasis princas. XII

∗∗∗

 „Kitoje planetoje  gyveno girtuoklis. Apsilankymas pas jį buvo labai trumpas, tačiau mažajam princui jis sukėlė didelį liūdesį.

– Ką tu čia veiki? – tarė girtuokliui, kurį rado tylomis bekiūtantį prie daugybės tuščių ir pilnų butelių.

– Geriu, – atsakė girtuoklis su niauria veido išraiška.

– Kodėl tu geri? – paklausė jį mažas princas.

– Kad užmirščiau, – atsakė girtuoklis.

– Ką kad užmirštum? – pasiteiravo mažasis princas, kuriam jis jau kėlė pasigailėjimą.

– Kad užmirščiau, jog man gėda,- prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

– Gėda ko? – kamantinėjo jį mažas princas, kurį ėmė noras jam padėti.

– Gėda gerti! – užbaigė girtuoklis ir daugiau nieko nepasakė.

Mažasis princas suglumęs nuėjo toliau.

– Suaugę žmonės iš tikrųjų labai labai keisti, – kalbėjo jis pats sau, leisdamasis vėl į kelionę” (ištrauka iš knygos, p. 35).

 

 

Ko tu iš manęs tikiesi?

∗∗∗

„Tu visada labai vertinai tai, kad aš nieko iš tavęs nesitikiu, esi man tai sakęs. Kiek kartų kalbėjome, kad viltis laikai našta, kurią reikia nusimesti vardan ramaus gyvenimo. Tačiau vieną dieną manęs to paklausei, atmeni? Ko tu iš manęs tikiesi? Ir, atmeni, ką aš tau atsakiau? Tikiuosi, neklausi manęs, ko aš iš tavęs tikiuosi. Tai nereiškė „nieko”, o viską, ką galėjai man duoti, nieko iš manęs neprašydamas“ (ištrauka iš knygos, p. 118).

 

 

Meilė yra daugiau

∗∗∗

„Jūs, aišku, sakysit: tai smulkmenos… Bet man nepatinka, kad mano žmona vedžiojasi vyrus į namus.

– O kas čia tokio? – rėkauja. – Ar  mes tau trukdom? Sėdėk ir rašyk.

Vyrai rūko lovoj. Anąsyk vienas net užsidegė.

– Išvirtum ko nors…

– Pats išsivirk!

– O voratinklius nuo puodų kas nutrauks?

Skuduras – žlegt! – man į kaktą.

Bet šiaip mes gražiai sutariam. O kad namuos visai dūmų nebūtų…

Baisus čia daiktas! Praversiu langą ir išsisklaido” (ištrauka iš knygos, p. 191).

 

 

Tikriausia mama skambina

∗∗∗

„Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, kalbantis svarbiame posėdyje. Suskambo telefonas, nebuvo išsijungęs, atsiprašau, nusišypsojo, čia tikriausiai mano mama skambina. Suklusau, negi atsilieps, bet ne, išsijungė. Tada paaiškino, kad tik persakąs: buvęs tarptautinėje mokslinėje konferencijoje , plenarinį pranešimą skaitęs Nobelio lauretas, ir staiga salėje telefonas, stabtelėjęs: atsiliepkite, čia tikriausiai jūsų mama skambina…

Kažkaip vis atsimenąs tą pasakymą. Įsidėmėjau iš karto: kažkas šioje replikoje yra ypatingo, į kažką iš tiesų atsiliepiama. Galbūt į patirtį, galbūt į neatsiliepimą, kuris buvo lemtingas. Kažkas vis pakartoja. Persako. Lyg primena.

Motinai reikia atsiliepti. Bet kada, iš bet kur, bet kuriuo atveju. Ir imu galvoti apie savo motiną. Kiek kartų neatsiliepiau? Kodėl?

Ne į telefoną, kurio nė viena neturėjom.

Bet gal į balsą.

Į ašaras.

Į nuojautą“ (ištrauka iš knygos, p. 158).

 

 

Sidharta

∗∗∗

„- Ką gi tau, garbingasai, galėčiau pasakyti? Gal tai, kad per daug ieškai? Kad ieškoti tau – nereiškia rasti?

– Kaip? – paklausė Govinda.

– Kai žmogus ieško, – tarė Sidharta, – tada lengvai atsitinka, kad jo akys mato tik tą dalyką, kurio ieško, ir jis nieko kito neįstengia pastebėti ar suvokti, nes visą laiką galvoja tik apie ieškomą daiktą – jis turi tikslą, apsėstas savo tikslo. Ieškoti – tai turėti tikslą. Bet rasti – vadinasi, būti laisvam, atviram pojūčiams, neturėti jokio tikslo“ (ištrauka iš knygos, p. 139).

 

Skip to content