„Kunigas Česlovas Kavaliauskas buvo ne tik teologas, mokslininkas, Šventojo Rašto vertėjas, bet ir poetas. Išlikusios eilės ir eilių vertimai yra rinkinyje „Pažadėtoji žemė“, išleistame po Kunigo mirties. Eilės persmelktos meile. Meile Dievui, mokslui ir žmogui. Tačiau daug eilių yra sudeginęs pats Kunigas, kai kurie niekur nepublikuoti eilėraščiai saugomi mano asmeniniame archyve” (dr. Jurgita Fedorinienė).
Keletas eilėraščių iš Kunigo poezijos ir vertimų rinkinio „Pažadėtoji žemė“:
Stella Maris
Tu kaip meilė graži, Stella Maris,
Kaip pavasario džiaugsmas skaisti –
Visos dainos ir maldos nemarios,
Tau, o žavi Stella Maris!
Kai blaškėsi jūra ir siuto arkanai,
Kai draskėsi vėjai pikti –
Laimėjau Tik Tavąjį vardą ištaręs;
Ištiesęs rankas į Tave, Stella Maris!
Ar negirdėjai paukštės…
Ar negirdėjai paukštės suokiant
sužeistos?
tuomet nekaltink –
liaupsinti nemoku
Ir pataikauti –niekados!
Ar negirdėjai paukštės suokiant
sužeistos?
Motinai
O motina, o saule rudenio alėjų!
Prieš gelmę tavo mylinčių akių
Be žodžių savo sielvartą išlieju
Ir savo nuodėmes jaučiu.
O motina, jei tavo sūnui,
Kas man dar šventa po rudens šalnų, –
Kaip žiedas nekaltos ramunės
Šventa esi man, mama, tu….
Tu užsimerk…
Tu užsimerk
Aš lūpom
Perskaityt galiu
Melodijas
Dainuojančių akių…
Simfonija
Tikiu, kad atomo žaidimas,
kad judesys simpatiškų jėgų,
Nupynė saulės sonatiną
Ir kontrapunktą spindulių.
Tikiu, kad baltas vyšnios žiedas
Iš elektronų neramių
Galingą evoliucijos Rigvedą
Dainuoja gamomis bangų.
Tikiu, kad mėlynos sonatos,
Žvaigždėto skliauto platuma,
Prabyla spektro aparatuose
Kūrybinės minties daina.
Tikiu, kad akyse mergelės, –
Preliudas chemijos grakštus,
Kad meilės paslaptingas kelias
Be H2O – nerealus.
Tikiu, kad žemės menkas taškas –
Tik lašas jūros vandeny.
Ne mums žvaigždžių slaptingas raštas.
Ne mes pasaulio vidurys.
Ir dar tikiu, kad visas kosmas –
Simfonija nedūžtančių garsų,
Didžios minties galingas postas
Iš didžio genijaus sapnų.
