Jorė Jurgita Treinytė
Karpau seniai. Bebaigiant mokyklą lankiau karpinių būrelį pas Almą Bernatonienę, Kaišiadorių kultūros centre. Šiame būrelyje gavau karpymo technikos subtilybių išbandymus, pirmų pastabų koks turtingas senasis lietuvių liaudies pasaulis ir be to, kas tikriausiai jaunam žmogui ypatingai svarbu, davė pasitikėjimo, kad aš tai galiu. Beje, mano mokytoja A. Bernatonienė, mane globojusi, karpymo kelio pradžioje žavėjosi J. Daniliauskienės darbais (J. Daniliauskienė ir N. Jurėnienė buvo Gyvybės medžio karpinyje puoselėtojos ir šios pakraipos mokyklos pradininkės). Pirmasis mano karpymo vadovėlis buvo A. Žiupsnytės „Popieriaus karpymo menas“ (1994m.)
Karpant svarbiausia pradžia būtų- ką nori šiuo darbu papasakoti, kur manai karpinį panaudoti… Pati pradžia gali būti ir pažiūrint į kitų mintis, pvz. į Gyvybės medį, kuris yra ypač dažnai sutinkamas karpiniuose – paveiksluose. Galima tiesiog pradėti karpymą nuo šio medžio.
Mūsų lietuviški karpiniai paprastai yra karpomi iš balto popieriaus, klijuojami ant lango ar ant kito tamsesnio juodo ar spalvoto popieriaus. Jei balto popieriaus nebūdavo, seniau nukirpdavo laikraščių baltuosius pakraščius ar karpydavo iš pačių laikraščių.
Puošdavo karpiniais langus, lempų gaubtus ar lentynas, kartais karsto apvadus, kryžiams „prijuostes“ ir kt. Galima karpyti ir paveikslus. Dažniausiai karpiniai simetriški, tai išgaunama popierių sulenkus per vieną (gaunasi dvipusis karpinys), dvi (gaunasi dvi simetrijos ašys) ar daugiau vertikalių lenkimų. Reikia turėti omeny, kad kuo daugiau sluoksnių, tuo sunkiau kirpti. Taigi, karpinyje veidrodinis atspindys atsiranda perlenkus popierių per centrą į dvi dalis ir pieštuku nupiešus pusę karpinio, antroji pusė išsikarpo savaime. Aš paprastai karpinius piešiu. Nepiešiu tik labai paprastų raštų užuolaidėlių ar snaigių, mažų detalių. Visuomet stebino vienas karpytojas, pasakų tėvas H. K. Andresonas, kuris vykdamas traukiniu į/iš darbo tiesiog iš popieriaus iškarpydado sudėtingiausius darbus čia pat – iš galvos – net nepasižymėjęs jokių pagalbinių linijų. O aš karpydama jau nebegalvoju, man tai tiesiog techniškas atsipalaidavimo darbas. Mintis ir prasmę karpiniui suteikiu pieštuku. Dažnai, labai dažnai net nežinau kas bus. Sėdu prie balto lapo ir kiek pagalvojusi braukiu pirmąsias linijas, o visas kitas siužetas ir sąsajos su kitais elementais iškyla prieš akis bepiešiant. Piešiasi man pakankamai lengvai, kartais mažiau vykusiai, kartais pati stebiuosi savo sukurtu pasakojimu. O pasakojimo vaizdu, karpinio prasmės man labai norisi.
Lietuviškiems karpiniams būdinga simetrija, kaip minėjau, ji išgaunama perlenkiant lapą pusiau, išlaikant vertikalią ašį. „Ilgiesiems” karpiniams, kurie skirti langams ar lentynoms, paprastai tokios vertikalios ašys arba sulenkimai būna keli. Taip šalia simetrijos atsiranda pasikartojantis ritmas.
Kai turi nupieštą darbą, tarkim, pradėkime nuo simetriško Gyvybės medžio, geriausia pirmiausiai išsikarpyti mažiausias skylutes. Jei karpinys labai didelis, perlenktas lapas šiek tiek slidinėja tarp pirštų, tuomet galima tas vietas, kur išsikirps, sutvirtinti lašeliu klijų. Mažąsias skylutes patogiausia išpjaustyti peiliuku, galima įpjauti x formos įpjovą, pro kurią lengvai įlįs žirklutės, kuriomis lengva kirpti pieštuku pažymėtą kontūrą. Norėčiau pabrėžti, kad kerpant sukinėjamas karpinys, o žirklės visuomet vienoje vietoje iš lėto kerpa tiesias ar lenktas linijas, kurias pasuka karpinį laikanti ranka. „Kirpt, kirpt kirpt“- mažos baltos nereikalingosios detalės krenta žemyn. Truputį šiukšlini: jei karpinys kelionėje, turi pagalvoti kokią skarelę ar aplankalą padėti ant kelių, kad lengvai baltąsias atplaišėles surinktum. Tiesą sakant, jei karpai storesnį popierių ar sulenktą kelis kartus, net ir patogiausių žirklių rankena įsirėžia į pirštą (smilių ar didijį). Kadangi karpinys dažnai karpomas kelias valandas ar dieną, fizinis nuospaudos pojūtis tampa labai nemalonus. Pradedi labiau vertinti peiliuką… ir karpinio karpymas virsta karpinio pjaustymu. Jei karpinys yra pilnas nedidelių skylučių, peiliuku jį „karpyti” netgi daug patogiau. Pjaustant peiliuku būtina po karpiniu padėti nereikalingo popieriaus ar medinę lentutę. Aš visada po darbu padedu perskaitytą žurnalą ar kelis laikraščius.
Pati įspūdingiausia akimirka – kai karpinį išlankstai, kai atlenki centrinę liniją perbraukiant su piršto pagalvėle. Atsiskelidžia visas iki šiol tik nujaučiamas simetrijos grožis. Dvi pusės veidrodinio atspindžio.
