Menu Close

Kaišiadorių krašto padavimai, legendos, vietovardžiai

Virtualią parodą parengti paskatino bibliotekos skaitytojų užklausos: daugelis teiraujasi padavimų, legendų apie atskiras mūsų krašto vietoves, domisi vietovardžių kilme. Parodoje pateikiame kraštotyrininko, rašytojo Jono Laurinavičiaus knygas, tekstus iš periodinių leidinių.

Žmonės visada stengiasi įsiminti ir perduoti jaunesnėms kartoms žinias apie reikšmingus įvykius – įvairias permainas ar katastrofas, sutelktą visuomenės veiklą ar lemtingus jos narių nesutarimus. Savitos įvykių aplinkybės ilgainiui pasimiršta, lieka tik tipiškos; užmarštin nuėjusius veikėjus pakeičia nauji, turintys analogiškų požymių. Taip kolektyvinės atminties saugomas praeities vaizdas tolydžio pritaikomas prie naujo gamtos reiškinių ir istorijos supratimo. Žemės atmintis gerokai pastovesnė: ilgus amžius ji saugo dar ledynų atvilktus didžiulius akmenis, poledynmečiu susiformavusius ežerus, upes ir daubas, prieš šimtmečius žmonių sukurtus bei apsigynimui pritaikytus piliakalnius, laidojimo paminklus. Tačiau žemės veide regimos tik įvykių pasekmės, o apie tai, kas vyko praeityje, kam naudoti paminklai, spręsti gana sunku. Iš aplinkos išsiskiriantys gamtos ir istorijos paminklai traukė žmonių dėmesį, skatino aiškinti jų atsiradimo priežastis. Tylioji žemės atmintis palaikė domėjimąsi ir tomis žiniomis, kurios buvo paveldėtos iš protėvių. Žemės reljefo stebėjimų ir panašių į tiesą ar perdėm fantastinių pasakojimų apie praeitį sąveikos rezultatas – liaudies padavimai, netikroviški, bet gebantys įtikinti savo tikrumu, beveik neturintys stilistinių puošmenų, bet vis dėlto poetiški kūriniai.  

                          Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai, parengė Bronislava Kerbelytė, Vilnius, 1999.

 

 

Knygos Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje

Gobšuolio auksas / Jonas Laurinavičius. – Kaišiadorys, 1990.

Brangiausias lobis / Jonas Laurinavičius. – Kaunas: 2013.

 

 

„Kūno pelenus, jei mirusysis buvęs šaunus, vyriausias mesdavo į upę…“

Lengvai pasiekiamas, prižiūrimas, vaizdingas Migonių piliakalnis – Piltieka – be abejonės yra vienas gražiausių Kaišiadorių krašte. Papėdėje plyti senovės gyvenvietė, o už Kruonės upelio – senovės lietuvių pilkapiai. Tačiau išskirtinio dėmesio piliakalnis nusipelno pirmiausiai padavimų dėka.

Vienas iš vaizdingiausių Kaišiadorių krašto piliakalnių – Piltieka – stūkso Migonyse.

Vienas iš senųjų vietos gyventojų 1888 m. Migonyse apsilankiusiam Eduardui Volteriui papasakojo, kad tokios Piltiekos supiltos kai žemėje dar gyveno Nojus. Šioje šalyje tada gyveno pagonys ir kiekviena šeima turėjo savo ypatingą Piltieką. Ant tos Piltiekos šeimos vyriausiasis taikydavo ir teisdavo besivaržančius ir nuo jos skelbdavo savo nutarimą, kurio jau neatšaukdavo.

Kai kas nors iš šeimos numirdavo, uždegdavo ant Piltiekos viršūnės laužą ir jo kūną sudegindavo. Kūno pelenus, jei mirusysis buvęs šaunus, narsus ir naudingas šeimai, pats vyriausias mesdavo į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo tą vandenį, kad atmintų jį ir kad mirusiojo narsa pereitų į likusiuosius. O jeigu mirdavo negeras žmogus, užsitraukęs gėdą kokiu nors nusižengimu, tai, sudeginę kūną, jo pelenus išbarstydavo pavėjui.

             Vaitkevičius

Lietuvių liaudies padavimai / sudarė Norbertas Vėlius. – Vilnius: Mintis, 2010.

                          Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai, parengė Bronislava Kerbelytė, Vilnius, 1999.

Aplankykime Budelių piliakalnį / parengė Aurelijus Balčiūnas // 2020, kovo 27, p.4

Aldona Pranarauskienė // 2019, kovo 26

 

 

Parodą parengė  skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Stasė Ladienė
Publikavimui Internete –   inžinierius bibliotekinių procesų automatizavimui Evaldas Parauka

 

Skip to content