Iš Audronės Bulbaitės dienoraščio „Išdaigos“, 1975 m.
Audronė Bulbovaitė-Glosienė „Ach, tos mados…“ (humoreska)
Sutikau šią dieną beveik tikrą paryžietę. Oho! Iš po beveik visą veidą
dengiančių akinių žvelgė į mane žaliai apvedžiotos Rūtos akys.
– Rūta?! – atsikovotėju.
– O ką? – atmetė į priekį juosmenį siekiančius plaukus. – Laiko
dvasia, mano miela! – gerašidiškai paplekšnojo man per petį ir
oriai nukaukšėjo storapadžiais.
Nutariau ir aš sumodernėti: jei dvasia, tai dvasia.
Brolio kelnes užlopiau įvairiaspalviais skudurėliais, spintoje radau
mergautinę mamos palaidinę, ją ryškumui prirašinėjusi aliejiniais dažais.
Nusipirkau akinius ir apsiaviau prosenelės klumpėm. Ehė. Rūtos akys iš
pavydo padidės dvigubai.
– Laiko dvasia, mano miela… – patapšnosiu jai per petį. – Ir aš
madinga!
Audronė Glosienė
Audronė Bulbovaitė-Glosienė „O man patinka ruduo“ (vaizdelis iš natūros)
Aš visada laukiu rudens. Pirmasis šalto vėjo gūsis, pirmasis gelsvas lapelis – man šventė, nes mėgstu linksmai čežančius lapus ir žvarbius vėjus, balas teškančius purvynus, sunkius debesis ir šykštų saulutės šypsnį. Mėgstu sėdėti prie lango, kai į jį stikliniais žvangančiais pirštais beldžiasi lietus. Žiūriu į rūko aptrauktus lapus, pilkas medžių šakas, ir man gera…
–Ach, nusibodo man ruduo!… – dūsauja jis.
O ši rudens diena buvo–nuostabi. Mudu vaikštinėjome besiraitančiu pro medžius siauručiu it žvitri plieninė juosta takeliu. Po kojomis čežėjo lapai. Paliečiau sidabrinį voratinklio siūlą ir išgirdau kažkokią tylią nesuprantamą muziką.
Ruduo – tai purvas, – kalbėjo jis, toliau negirdėdamas gamtos garsų.
– „Netiesa, – išsprūdo man. – Koks puikus rudens auksas. Aš mėgstu rudenį…
–Keistuolė, – kreivai žvilgtelėjo į mane, apsisuko ir nuėjo. Ir toji pasakiška, toji auksinė rudens diena man nublanko, lyg kas tyčia ją būtų aptraukęs murzinu pilku apvalkalu.
… Nulijo lietus, nuprausė nublankusią dieną. Vėl pasišiaušusiose nuo vėjo balutėse nuspindo laumės juosta, linksmai sulingavo plikos medžių šakos. Pasaulis vėl atgijo, ėmė alsuoti tuo pačiu nuostabiu rudeniu.
Štai už ką mėgstu rudenį. Ir jo auksnius lapus, čežančius po kojomis, ir vienišus saulės spindulius, žaidžiančius drumzlinose balutėse.
Audronė Bulbovaitė-Glosienė „Likimo išdaigos“ (vaizdelis iš natūros)
– Ne, žinoma! – sumurmu pakildama. – Be manęs klasėj dar trisdešimt sielų,
puikiai išmanančių fiziką, tačiau kažkodėl būtinai turiu atsakinėti aš…
– Viešpats su tavimi! – išgirstu kažkieno paguodžiantį šnabždesį.
– Nuo likimo nepabėgsi, – atsiveja mane iš paskutinio suole.
–Gerai, kad nors ne mane! – kažkuris atsidūsta.
– Tau gerai, varnalėša! – tūžtu. – O kad aš pasmerkta mirčiai, tau nesvarbu?!
Į mane įsminga šešiasdešimt kupinų užuojautos ir noro padėti akių. Tačiau kas
jo, palyginus su tomis dviem, kurių rankose mano likimas?… Ir tų dviejų akių
savininkas primygtinai klausinėja mane apie šviesos atspindžio dėsnį. Kaip gyva
nesu girdėjusi…
– Įsivaizduokim, kad krintašviesos pluoštas… – bando padėti mokytojas.
– O, mano vaizduotė laki! – noriu pasigirti, tačiau mane apakina iš kažkur
atsiradusi be galo stipri šviesa. „Ne mažiau 220 voltų!“ – pagalvoju ir stipriai
užsimerkiu. Tačiau šviesa vis tiek akina. Užsidengiu veidą rankomis,
nusisuku…
– Gal gana dangstytis – vis tiek teks keltis, – ironiškas mamos balsas mane
pasiekia tarsi iš kitos planetos.
– Taip, nuo likimo nepabėgsi – atsidūstu, risdamasi iš lovos.
Audronė Glosienė
Audronės Bulbovaitės-Glosienės užrašų knygelė
Mamai, Onai Bulbovienei, siųsti atvirlaiškiai
