Žmogus Jono Aisčio kūryboje pagal filosofą Jean-Paul Sartre
Jonas Aistis – vienas garsiausių Lietuvos poetų neoromantikų. Kurdamas eiles rėmėsi antikine katarsio teorija: lyrika gimsta iš kančios, liūdesys ir grožis – neatskiriamos poezijos sąvokos. Daugelyje jo eilėraščių vaizduojami individo išgyvenimai ir apmąstymai, gyvenimo prasmės paieškos. Tai artima filosofijos ir literatūros krypčiai – egzistencializmui, kuri asmenį, individualią jo patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. Vienas iš garsiausių ir ryškiausių Aisčio gyvenamojo laikotarpio, XX amžiaus, egzistencializmo atstovų – prancūzų filosofas Jean-Paul Sartre. Aistį ir šį filosofą jungė tai, kad abu jie vaizdavo žmogų kaip ieškotoją, pabrėžė jo dvasinę kovą tarp troškimų ir realybės. Svarbu ir tai, kad buvo beveik vienmečiai: Aistis gimė 1904 m., o Sartre 1905 m. Abiems teko išgyventi karus, stebėti vykstantį chaosą pasaulyje. Taip pat, Aistis kurį laiką studijavo ir gyveno Sartre’o tėvynėje – Prancūzijoje.
Dėl šių priežasčių, šiame, kelių dalių straipsnyje, pasirinkta analizuoti kokį žmogų Jonas Aistis vaizduoja savo kūryboje remiantis būtent viena iš egzistencializmo filosofijos koncepcijų, Jean-Paul Sartre’o „Blogu tikėjimu” („Mauvaise foi”).
Straipsnį galite skaityti čia
Parengė: Kaišiadorių Jono Aisčio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė Deimantė Gudzinskaitė
