Lietuvos Balzakas – kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas – taurus patriotas, didis humanistas, vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų, savo gyvenimą vadinęs pasaka…
Kunigas, rašytojas, kraštotyrininkas Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899-1985 metais) Onuškyje
Nuotrauka iš www.issigelbėjęsvaikas. lt
Apie parodą:
Kaišiadorių viešosios bibliotekos parengta virtuali paroda „Lietuvos Balzakas – kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas – taurus patriotas, didis humanistas, vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų, savo gyvenimą vadinęs pasaka“, skirta kunigo, rašytojo, literato, kraštotyrininko ir istoriko Nikodemo Švogžlio-Milžino 125-osioms gimimo metinėms paminėti.
Virtualioje parodoje pateiktos svarbiausios kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimo datos, jo ilgas kunigystės kelias ir darbas Kaišiadorių rajono bažnyčiose: Kruonyje, Paparčiuose, Gegužinėje ir Kaišiadoryse. Pateikiamas jo didžiulis raštinis palikimas: knygos, rankraščiai, monografijos, kraštotyros rinkiniai.
Parodą parengė: Vartotojų aptarnavimo kraštotyrininkė Danguolė Dagilienė.
Ilgas ir šviesus kelias…
Kaišiadoriečiai gali pelnytai didžiuotis, kad šio iškilaus Lietuvos žmogaus,talentingo kūrėjo gyvenimo kelyje – ne vieneri metai tarnystės ir mūsų krašte.
Kunigas, visuomenės veikėjas, publicistas, rašytojas, kraštotyrininkas, literatas ir istorikas Vilniaus krašto patriotas Švogžlys Nikodemas-Milžinas gimė 1899 metų kovo 29 dieną Trebučių kaime, Švenčionių valsčiuje (apskrityje), Mateušo ir Julijos Švogžlių šeimoje.
Tai vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų, kurio gyvenimo kelias buvo ilgas ir šviesus. Jis paliko didžiulį rankraštinį palikimą – vyskupijos istorijos dvitomį, monografijas apie vyskupą J. Kuktą, vyskupą J. Matulaitį-Labuką, kunigą dr. J.Stakauską, parašė keliolikos parapijų istorijas, šimto mirusių kunigų biografijas. Labai vertingas jo memuarų šešiatomis, ypač apie 1939-1944 metų įvykius Onuškyje (Trakų rajone). Vos gimus Nikodemui, šeima išvyko į Rygą uždarbiauti, nes šeimoje augo šeši vaikai. Nikodemas mokėsi rusiškoje gimnazijoje. 1915 metais šeima grįžo į Trebučius. 1916-1918 metais Nikodemas mokytojavo Švenčionyse, Strūnaityje, o 1918 metų rudenį įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Dar 1917 metais Nikodemas pradėjo kurti eiles ir sekančiais metais, debiutavo spaudoje – Vilniaus kalendoriuje buvo išspausdintas Nikodemo eilėraštis „Gyvuok, Tėvyne!“. Mokydamasis Vilniaus kunigų seminarijoje Švogžlys aktyviai bendradarbiavo Vilniaus lietuvių spaudoje, siųsdavo laikraščiams žinutes, vaizdelius iš Švenčionių krašto, rašė eiles ir dramos kūrinėlius, o 1920 metais pradėjo pasirašinėti Milžino slapyvardžiu. 1921 metais įstojo į Žemaičių dvasinę kunigų seminariją. 1922 metais perėjo į Lietuvos universiteto Teologijos-Filosofijos skyrių. Iš trečiojo seminarijos kurso buvo pašalintas – vadovybei nepatiko jo lietuviškoji veikla. Per demarkacinę liniją perėjo į Lietuvą ir baigė Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Baigęs kunigų seminariją Kaune, 1925 metų spalio 12 dieną Nikodemas Švogžlys įšventintas kunigu. Kadangi jis negalėjo vykti į savo gimtąją parapiją ir laikyti pirmųjų šventų Mišių, todėl primicijas laikė Žaslių bažnyčioje, kurioje tuo metu klebonavo kunigas Matas Cijūnaitis. Mišiose dalyvavo dvidešimt kunigų, jų tarpe prelatas Teodoras Brazys. Milžiną paskyrė vikaru ir progimnazijos kapelionu į Molėtus, jis nė minutės nesėdėjo be užsiėmimo. Veiklų kunigą greit pastebėjo Kaišiadorių vyskupijos kurija ir 1927 metais jis paskiriamas Kaišiadorių katedros vikaru ir kurijos notaru bei vietos vidurinės mokyklos kapelionu. Užrašuose Nikodemas pažymėjo: „Buvau didelis lyrikas ir entuziastas, ne savo vietoje romantikas ir idealistas“ . Dirbo Kaišiadorių vidurinėje ir Amatų mokyklose kapelionu. 1931 metais išvyko į Kernavę. Apie savo darbą kunigas rašė: Molėtai man buvo pragaras (kartu dirbo dar trys kunigai), Kaišiadoryse – skaistykla, o Kernavėje – širdies rojus. Dirbdamas Kernavėje, susibičiuliavo su mokytoju J. Šiaučiūnu ir įkūrė muziejų, parašė spaudai apie Neries potvynį, ėmė domėtis žurnalistika. Vėliau dirbo Gegužinėje (1935-1938 m.), o 1939 metais N. Švogžlys perkeliamas į Onuškį (Trakų rajonas), į kurį jis vyko dirbti noriai ir klebonavo čia net keturiolika metų (1939-1953). Tai buvo sunkiausias, dramatiškiausias ir vaisingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Parapija didelė, bažnyčia labai graži tartum architektūrinis paminklas. Nemažą Ouškio gyventojų dalį sudarė žydai bei lenkai, tačiau pamaldos bažnyčioje vyko lietuvių kalba. Milžinas darbavosi prie įprastinių savo veiklos barų: rinko senienas, kūrė muziejų (eksponatus kaupė bažnyčios varpinėje). Karo metais išryškėjo Milžino didvyriškumas, sąžiningumas, humanizmas. Jis gelbėjo nuo mirties buvusių tarybinių įstaigų darbuotojus, gelbėjo žydus, visus geros valios žmones. Tai buvo taurūs ir humaniški šio iškilaus žmogaus poelgiai. 1953 metų lapkritį Milžinas paskiriamas Kauno Įgulos bažnyčios klebonu, tačiau didelis miestas jį slėgė ir jis nerado artimesnio dvasinio ryšio su miesto gyventojais, todėl prašė, kad jį paskirtų kaimo bažnyčios klebonu. Ir jau po pusmečio, 1954 metais jis – Bijutiškėse (Molėtų rajonas). Ten buvo maža medinė bažnytėlė ir Milžinas su dideliu įkvėpimu ėmėsi bažnyčios remonto, kapų tvarkymo. Tuo metu jis daug rašė: paruošė Dubingių ir Bijutiškių parapijų bažnyčių istorijas, biografinę psichologinę apybraižą apie vyskupą Kazimierą Paltaroką. Po to 1959-ieji ir jis gavo naują paskyrimą į Kruonį, kuriame sunkiai prigijo ir jautėsi labai vienišas. Po to kunigas Nikodemas atvyksta į Kazokiškes. Čia jis praleidžia šešerius metus. 1967 metais – jau Paparčių klebonas, o kitais metais antrąkart paskiriamas į Kernavę, kurią ypatingai mėgo dėl jos garbingos praeities. Į Kernavę tuo metu atvykdavo daug keliautojų ir ekskursantų, tačiau nepaisant gausių lankytojų, šis laikotarpis Milžinui buvo vienas kūrybingiausių. Ir štai 1975-ieji metai, kai Nikodemas Švogžlys Kernavėje iškilmingai atšventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį. Vėliau , dirbdamas Vievyje, vėl pradėjo rašyti įvairiomis temomis. 1984 metais susirgo ir gydėsi ligoninėje, tačiau sveikata nepagerėjo, o 1985 metais, sausio 20 dieną mirė Vievyje. Sausio 23 dieną laidotuvių kolona iš Vievio pasuko Kernavės link. Milžino palaikus priglaudė jo mylimos Kernavės bažnyčios šventorius.
Kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas su svečiais iš Kauno prie senosios klebonijos pastato Kernavėje (sukūrimo data 1933 m.)
Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija / Kernavės archeologinės vietovės muziejus.
Limis.lt
Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve saugomas N. Švogžlio-Milžino „Kernavės istorijos“ rankraštis. Itin įdomūs jo skyriai apie įvykius Kernavėje XX a. pirmoje pusėje.
Kaišiadorys
1927 metais Nikodemas Švogžlys-Milžinas iš Molėtų perkeliamas į Kaišiadoris
ir tampa Kaišiadorių katedros vikaru, dirba kurijoje notaru ir Kaišiadorių vidurinės mokyklos kapelionu, tikybos mokytoju. Milžinas – vienas garbingiausių mūsų vyskupijos atstovų, jo plunksnai priklauso vyskupijos istorijos dvitomis, parapijų istorijos, kunigų biografijos, kitokio pobūdžio knygos ir leidiniai, eilėraščiai, publicistiniai straipsniai, memuarai. Šis aistringas lietuvybės puoselėtojas įkūrė senienų muziejų ir 1927 metais parapijos salėje surengė pirmąją senienų parodą, atgaivino skautų veiklą ir suorganizavo skautų stovyklą, dirbo su ateitininkais, amatų mokykloje subūrė orkestrą. Vėliau, 1928 metais Kaišiadoryse, kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas ėmėsi organizuoti skautų draugovę. Viena iš skautų veiklų buvo senovinių daiktų rinkimas skautų muziejui. Per trumpą laiką buvo surinkta apie 100 eksponatų. 1929 metais geležinkeliečių name atidaryta muziejinė ekspozicija. Vėliau ji perkelta į Kaišiadorių bažnytėlėje įrengtą parapijos salę. O jau 1930 metais Milžinas perdavė skautų muziejų Kaišiadorių parapijai, nes pats išvyko klebonauti į Kernavę. 1928 metais ,,Rytas“ išspausdino stambią Milžino apybraižą „Lietuvos grąžinimas – kultūrinė programa“, o religines noveles publikavo „Žvaigždutė“, „Pavasaris“ ir kiti periodiniai leidiniai. Tuo metu labai daug rašė, sekėsi kūrybinis darbas. Įsitraukė į Vilniaus vadavimo sąjungos Kaišiadorių skyriaus veiklą. 1928 metais surengė pirmąjį spektaklį, parašė scenarijų, surinko artistus ir surežisavo patriotinį veikaliuką. Kitais metais organizavo skautų stovyklą. Parašė atsiminimus apie Molėtus. 1931 metais Milžinas kviečiamas lydėti vyskupą Juozapą Kuktą, jam vizituojant vyskupiją. Tuomet Nikodemas rašydavo reportažus apie kiekvieną aplankytą bažnyčią, kuriuos spausdino dienraštis „Rytas“. Tai truko penkias vasaras.
Gegužinės parapijos namas ir katalikų salė. Iš kairės į dešinę stovi: kunigas Jonas Mališauskas, kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. 1934-1939 metai
Vytauto Didžiojo universitetas
Epaveldas.lt
Gegužinė
Kunigui Nikodemui buvo 35 metai, kai jis atvyko į gražuolę Gegužinę, kurioje tokia nuostabi gamta: paplūdimys, Neris, sporto aikštelė… ruošėsi mišioms, išpuošė altorius, pasakė pamokslą, kurio metu žmonės pravirko. Į Gegužinę atvyko jau spėjęs pagarsėti kaip publicistas, žurnalistas, muziejininkas. Klebonaudamas Gegužinėje (1934-1939), 1937 metų vasarą buvo išvykęs į vienintelę savo gyvenime ilgesnę kelionę – į Paryžių ir Lurdą. Po to parašė ilgus kelionės įspūdžius, kurie buvo išspausdinti ,,Ryte“. Gyvendamas Gegužinėje, sodino parką, kaupė senienas ir parapijos name įsteigė muziejėlį, kurio įdomiausius eksponatus vėliau padovanojo Karo muziejui Kaune. Gegužinės Viešpaties apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčia buvo statoma 25 metus. Čia Milžino laukė didelis ir svarbus darbas: dar nebaigta įrengti bažnyčia – neeilinis architektūros statinys iš lauko akmenų. Kunigas ėmėsi bažnyčios įrengimo darbų, kvietė žinomus meistrus, nes reikėjo įrengti centrinį altorių ir nutapyti šventųjų paveikslus. Rengė vaidinimus, skaitė knygas, rašė, kasdien kalbėjo rožančių. 1938 metais suorganizavo kariuomenės ir visuomenės šventę. Buvo vyskupo J. Kuktos vizitacijų reporteris. Pradėjo rašyti Kaišiadorių vyskupijos istoriją, kurią rašė iki gyvenimo saulėlydžio. Parašė monografiją ‚,Mūsų Švenčionys“. Iš Gegužinės buvo iškeltas į Onuškį.
Onuškio klebonas Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899-1985 metais) svečiuose pas Malijauskus Ramanavos kaimo ūkyje 1939 metais
Nuotrauka iš www.issigelbėjęsvaikas.lt
Kruonis
1959-ieji metai ir Milžinas gavo naują paskyrimą į Kruonį, į Švenčiausios Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapiją, kuriame gyveno iki1961-jų metų. Jaučiasi vienišas, žmonių bažnyčioje mažai. Klebonas ėmėsi tvarkyti kapines, įrengiama Kristaus Karaliaus Taikos koplyčia, tačiau žmonės nesidžiaugia artėjančiomis Kalėdomis, nežiūri Betliejaus ir nesveikina vieni kitų. Kalėdoti klebonas eina su vargonininku. Nikodemas mėgsta pamokslauti ir jam sekasi, padaugėjo klausytojų, todėl kupinas šitų jausmų Nikodemas Kruonyje laimingas valgo Kūčių vakarienę. Po to vėl kalėdoja, Vievio bažnyčioje veda rekolekcijas, po to – Žiežmariuose ir Kietaviškėse. Vienintelė paguoda Kruonyje jam buvo malda ir rašymas. Kruonyje paruošė du reikšmingus veikalus: „Kaišiadorių vyskupijos istorijos“ 1-oji dalis ir „Mano gyvenimo pasaka“ (atsiminimai iš Onuškio laikų). Rinko medžiagą Vilniaus Šventojo Mikalojaus bažnyčios istorijai. Daug darbų nuveikė klebonaudamas Kruonyje: įrengė Kristaus Karaliaus Taikos koplyčią, įpusėjo apmūryti kapines, pastatė daug suolų bažnyčioje ir šventoriuje, prisodino medžių ir krūmų, pratino vyrus giedoti prie altoriaus ir uoliai lankyti bažnyčią. Visiems padėkojęs ir atsisveikinęs, išvyko.
Paparčiai
Paparčiuose kunigas Nikodemas Švogžlys rašo biografinį darbą apie Kernavės mokytoją, Sibiro kankinį Juozą Šiaučiūną, kurį baigė1969 metais jau Kernavėje.
Labai trumpai, tik dvylika mėnesių Milžinas dirbo Paparčiuose. Gyvendamas čia daug meldėsi, labai mėgo vienatvę ir monologus. Paparčių parapijos istorija siejama su dominikonų centro Lietuvoje įkūrimu. Paparčiai buvo tinkama vieta, netoli nuo trijų Lietuvos sostinių. Greitai prabėgo metai ir kunigas iškeliauja į Kernavę.
Kaišiadorių istorijoje reikšmingą pėdsaką paliko kunigas, visuomenės veikėjas, publicistas, istorikas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, kuris tarnavo Kaišiadoryse. Visur, kur bedirbdamas būrė patriotines organizacijas, organizuodavo renginius, skiepijo lietuviškumą, patriotizmą, skatino Lietuvos senosios istorijos pažinimą. Būdamas Kaišiadorių vikaru, kurijos notaru ir mokyklų kapelionu (1927-1930 m.), aktyviai dirbo su skautų ir kitomis organizacijomis. Vienas svarbiausių kunigo veiklos faktų yra tas, kad buvusioje Kaišiadorių medinėje bažnyčioje įrengė muziejinę ekspoziciją. Maloniai nustebino katedros choristės Marijos Kazlauskaitės albumėlyje įrašyti N. Švogžlio-Milžino autografai. Katalikiška veikla nuo jaunumės Mariją Kazlauskaitę suvedė su iškiliais žmonėmis. Šalia kitų draugių ir draugų, pedagogų, skautų ir jų vadovų paliktų įrašų ir paties Nikodemo Švogžlio ranka 1930 metais palikti įrašai: gražia, kaligrafiška rašysena, juodu rašalu išvedžioti mokinei skirti žodžiai, pasirašyti tai Nikodemo, tai Nikodo Švogžlio vardu…Didelio žmogaus pėdsakas eilinio šviesaus, tyro ir gražaus žmogaus gyvenime.
Kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. 1935 metai
Vytauto Didžiojo universitetas
Epaveldas.lt
Po Antrojo pasaulinio karo kol kas nieko iš Milžino raštų neišleista. Prelatas Stanislovas Kiškis padarė Milžino parašytų dvasininkų biografijų santraukas, papildė savo surinkta medžiaga ir 1996 metais išleido knygą Kristaus pašauktieji“.
2000 metais kovo 29 dieną, sukako 100 metų, kai gimė Vilniaus krašto patriotas, publicistas, literatas, eseistas, kraštotyrininkas kunigas Nikodemas Švogžlys, ta proga buvo paminėtas šis svarbus jubiliejus. O 2024 metais minėsime jau 125 metų jubiliejų, todėl šio iškilaus kunigo gyvenimas ir darbai laukia tyrinėtojų plunksnos.
Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia ir kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. 1978 metai
Vytauto Didžiojo universitetas
Epaveldas.lt
Kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas į aplinką ir įvykius žvelgdavo savitai, o
savo mintis reikšdavo paprastai. Buvo paprastas ir nuoširdus, kilnus ir didelis humanistas, kuris kiekviename žmoguje stengėsi matyti gėrį. Savo darbais, meile Lietuvai ir jos žmonėms, didele pagarba lietuviškam žodžiui ir senąjai Lietuvos praeičiai Milžinas nusipelno ypatingos pagarbos ir įvertinimo. Milžino paprastumas, nuoširdumas ir gerumas traukė įvairius
žmones, prekeivius knygomis, kolekcininkus, jaunimą ir vaikus, kaimų ir miestelių gyventojus.
Kūrybos apžvalga. Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino darbai ir raštai.
1940 metais Marijampolėje išleistos dvi Milžino knygos: „O Šventasis Vilniau!“ (reportažas apie Vilnių ir jo šventoves) ir „Vilniaus Aušros vartai“. Tuo metu Nikodemas pradėjo rašyti memuarus „Mano gyvenimo pasaka“.
„O, Šventasis Vilniau!“ taip vadinasi didžiausia Milžino išleista knyga apie Vilnių ir jo šventoves. Kaip teigė pats autorius, tai nėra moksliška Vilniaus miesto apžvalga. Rašė apie begalinį šio miesto grožį ir šventumą. Medžiagą rinko ilgai, beveik du dešimtmečius. Beveik trečdalis knygos skirta Vilniaus katedrai, mąstoma apie katedros likimą, aprašoma katedros statybos istorija, rekonstrukcijos darbai ir Šv. Kazimiero koplyčia. Iš viso Milžinas apžvelgė daugiau kaip trisdešimt Vilniaus bažnyčių: Šv. Jonų bažnyčią jis prilygino Lietuvos panteonui, kuriame daug tautinių paminklų ir romantiškų istorinų atsiminimų, Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo pirmoji ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje, nes yra senesnė net ir už katedrą. Knyga buvo mėgiama skaitytojų, nes parašyta lengvu stiliumi, neperkrauta skaičiais. Kita knyga – tai monografija „Vilniaus Aušros vartai“ apie sudėtingą Aušros Vartų istoriją, kuri buvo išspausdinta 1940 metais. Trečioji kunigo Nikodemo Švogžlio knyga vadinasi
„Vilniaus sūnūs“, kurioje pasakojama apie keturių brolių partizanų pasipriešinimą lenkų žandarams.
Iš kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino rankraštinio palikimo.
Milžinas parašė monografiją apie vyskupą Juozapą Kuktą, kurioje daug įspūdingų susitikimų su vyskupu, daug nuotraukų, fotokopijų ir dokumentų, liudijančių apie svarbius vyskupo gyvenimo ir veiklos momentus. Dar 1927 metais būdamas Kaišiadorių katedros vikaru ir kurijos notaru, jis ėmė kaupti medžiagą apie vyskupijos bažnyčias ir kunigus. Liko trys rankraštiniai „Kaišiadorių vyskupijos “ tomai. Pirmasis skirtas Kaišiadorių katedrai, antrasis – vyskupijos bažnyčioms ir trečiasis – vyskupų vizitacijoms. 1970 metais Kernavėje pradėjo rašyti „Vilniaus vyskupijos istoriją“, kurią baigė po penkių metų. Šių rankraščių likimas nežinomas.
„Šventojo Kazimiero gyvenimas“ – tai stambus dviejų rankraštinių tomų veikalas, kurį Milžinas parašė Onuškyje 1950 metais. Milžinas buvo sumanęs parašyti dar dvi knygas, susijusias su Šv. Kazimiero gyvenimu, tačiau savo sumanymo įgyvendinti nespėjo.
Rinko medžiagą apie Kernavę ir parašė penkių dalių monografiją nuo seniausių laikų iki Lietuvos Respublikos laikų.
Išgelbėjai žūstantį – išgelbėjai pasaulį…
Nikodemas Švogžlys, vykdydamas krikščioniškąją priedermę, karo metais gelbėjo nuo mirties žydus. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus 2000 metų balandžio 28 dieną pasirašė dekretą „Dėl apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. Prezidentas apdovanojo grupę asmenų, kurie nepaisydami mirtino pavojaus, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido. 1939-1953 metais Milžinas klebonavo Onuškyje (Trakų rajonas) ir ten atliko savo kilnų žygdarbį – iš hitlerininkų išgelbėjo Onuškio gydytoją žydą Motelį Kovalskį. 1944 metais Vytautavos klebono paprašytas, Milžinas Onuškio bažnyčios slėptuvėje slėpė katalikišku Verutės vardu pakrikštytą žydaitę. Taip pat nuo mirties išgelbėjo Levinų šeimą bei Feigą (merginos pavardė nežinoma). Šie faktai užfiksuoti ir Milžino užrašuose, atsiminimų rankraščiuose. Taurus klebono poelgis karo metais gelbstint žydus aprašytas ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus leidinyje, leidžiamame lietuvių ir anglų kalbomis. „Gyvybę ir dovaną nešančios rankos“. 1941 metais Nikodemas Milžinas, vykdydamas savo krikščioniškąją priedermę, nuo sušaudymo išgelbėjo ir visą miestelio tarybinį aktyvą. Apdovanojimo ceremonija įvyko gegužės 2 dieną. Kunigo N. Švogžlio-Milžino apdovanojimą priėmė Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis ir Kaišiadorių klebonas monsinjoras Vytautas Kazimieras Sudavičius, kurie dalyvavo iškilmėse ir atsiėmė kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino apdovanojimą, suteiktą jam po mirties. Būdamas Onuškio parapijos klebonu, jis 1944 metais nuo mirties išgelbėjo 14 žmonių, tarp jų keletą žydų. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius bei diplomas, liudijantis šį apdovanojimą, saugomas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje.
Kunigas Nikodemas švogžlys-Milžinas Molėtuose
Vytauto Didžiojo universitetas
Epaveldas.lt
- Vitkauskienė E. Gegužinės parapijos ir bažnyčios istorija. – Kaišiadorys, 2007. – P. 59-64.
- Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba: monografija. – Kaunas: Kaišiadorių vyskupija, 2001.
- Laurinavičius J. Milžinas. – Kaišiadorys, 1990. – p. 36
- Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 125.
- Sabonytė N., Laurinavičius J. Žaslių bažnyčia. – Kaišiadorys, 1997. – P. 29.
- Miliukas S. „Lietuvos Balzakas – kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas“ // Kaišiadorių aidai. – 2023 m. gruodžio 12 d. – 6p.
- Nainienė R. „Savo gyvenimą Milžinas vadino pasaka“ // Voruta. – 2002 m. vasario 23 d. – 6 p.
- Misius K. „ Rašytojas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas“ // Voruta. – 2000 m. sausio 22 d. – 7 p.
- Misius K. „Rašytojas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas“ // Voruta. – 2000 m. kovo 4 d. Nr. 9-10 (435-436). – 7 p.
- Žeižienė E. „Išgelbėjai žūstantį – išgelbėjai pasaulį“ // XXI amžius. – 2000 m. birželio 23 d. Nr. 48. – 8 p.
- Valdonis J. „Milžinas ir kiti, gelbėję žydus“ // Kaišiadorių aidai. – 2000 m. rugpjūčio 1 d. – 6 p.
- „Kultūros priemenė“/ 2008 m. gruodis (Nr. 12). – 13-14 p.
